7 meno dienos: Vilnietiškas pasibuvimas

7 meno dienos: Vilnietiškas pasibuvimas

Dalinamės Julijos Vilkišiūtės-Pukėnienės įspūdžiais iš arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“. Straipsnis publikuotas savaitraštyje „7 meno dienos“ (NR. 1 (1107), 2015-01-09) bei kultūros dienraštyje internete 7md.lt.

LIETUVIŠKAS ARBATVAKARIS PAGAL GRAŽINOS MARECKAITĖS KNYGĄ „ŠIAPUS IR ANAPUS VILNIAUS VARTŲ“

Keičiasi laikai, bet susibūrimų žmonės kaip ilgėjosi, taip ir ilgisi. Nors šiuo metu jų tradicija Lietuvoje ir blėsta, įvairių pavienių atvejų vis dar būna. Susibūrimų tradiciją mėgina išlaikyti Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus darbuotojai, rengdami vis naujus, paremtus vis kita medžiaga lietuviškus arbatvakarius. Jų poreikį geriausiai įrodo didelis įvairaus amžiaus žiūrovų lankomumas ir pasilikusiųjų tokių vakarų aptarimuose gausa.
Paties naujausio Eglės Tulevičiūtės rengto ir režisuoto arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“ premjera įvyko gruodžio 20 dieną. Remiantis Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, čia pasakojama apie XX a. pradžios Vilnių ir vilniečius. Šiame pasakojime nėra vientisos istorijos ir svarbūs čia ne istoriniai faktai, o nuotaikos, spalvos, kvapai, emocijos. Įvairiausi prisiminimai apie vilniečių svajones, madas, pomėgius ar nusivylimus, nelaimes pasakojami labai žmogiškai, tokius žodžius kaip „tikrai tikrai“ laikant pačiu didžiausiu, nenuginčijamu įrodymu.
Istorijas pasakoja ir vilniečius įkūnija, programėlės žodžiais tariant, arbatvakaryje lošia dvi aktorės: Eglė Tulevičiūtė ir Virginija Kuklytė – pirmoji labai poetiška, pakili, o antroji žemiška, šmaikšti. Jos atstovauja skirtingiems luomams, skirtingoms kartoms, skirtingoms nuotaikoms, tad vienu metu čia galima jausti ir išsiblaškymą, ir susikaupimą. V. Kuklytei tenka pats didžiausias svoris. Jai vienintelei skirta tiek lakstyti, persirenginėti, vaidinti įvairiausius žmones ir netgi gyvulius bei tiek daug bendrauti su žiūrovais. Ji nė akimirkai nenustygsta vienoje vietoje. Jai viskas įdomu, viskas svarbu, viską norisi papasakoti, parodyti, priminti. Net per muzikinius intarpus jai netenka pailsėti, nes prisėdus ją kamuoja žiovulys, o kartais iš jos lūpų pasigirsta knarkimas ir gilūs atsidūsėjimai.
Muzikiniai intarpai – dviejų rūšių: Vilhelmos Mončytės operiniu balsu atliekamos dainos ir Kristijono Sipario užleidžiamas gramofonas. Jie padeda pajusti tikrąją susibūrimo, o ne spektaklio ar pasirodymo nuotaiką ir parodo, kad iš tiesų muzika yra viena galingiausių jėgų, gebančių sugrąžinti praeitį. Šiek tiek gaila, kad gramofono sukamoms plokštelėms patys atlikėjai dažnai pritrūkdavo kantrybės ir dainą nutraukdavo vos įpusėjusią ar netgi pačioje pradžioje.
Vakarui praskaidrinti, kaip arbatvakariui ir priklauso, kiekvienas žiūrovas gavo paskanauti po stikliuką krupniko, puodelį arbatos bei porą anais laikais populiarių skanėstų. Be to, buvo galima pauostyti ir įvairiausių kvapų, pavyzdžiui, muilo, kardamono ar jau tuščio kvepalų buteliuko. Teko pačiupinėti senovinių šaukštų, nuotraukų ar paprasčiausių (bet anais laikais grindžiant kelią labai svarbių) akmenų, persiųsti per rankas vilnietiškų pasų ir t.t. Visi šie malonūs niekučiai suteikė vakarui draugiškumo, paprastumo, svetingumo atspalvių.
Regis, būtų kiek prasmingiau, o gal tiesiog smagiau, jei toks arbatvakaris imtų ir tiesiogiai įtrauktų į praeitį, nuolat nekartojant, kad tai tėra prisiminimai. Šiaip ar taip juk jame ilsimasi ar net bėgama nuo šiandienos, tad ir nesinorėtų, kad vieną vakarą nuo jos atitrūkus apie ją būtų primenama tokiomis frazėmis kaip „prieš karą viskas buvo geriau“ ar „dabar tokio fasono skrybėlių nenešioja“. Tokie sulyginimai turi kažkokį moralinį atspalvį, kuriam dažniausiai norisi priešintis, ir visai nesvarbu, kad gal ir pats, jei tik niekas primygtinai neskatintų, būtum pagalvojęs tą patį. Nors pačioje pabaigoje vis dėlto pasitaisoma, Eglė Tulevičiūtė mąsliu tonu primena, kad ir anuomet būta tų pačių žmogiškų ydų, taip pat viltingai taria, kad gal per daug nieks ir nepasikeitė – vilniečiai tebėra tokie patys vilniečiai.
Kad ir kaip žiūrėtum, smagu, kad yra kas taip šiltai primena ir leidžia patiems prisiminti mūsų vilnietišką prigimtį. Po tokio vakaro daug kas šiame mieste atrodo mieliau, o ypač jo žmonės; ir visai nesvarbu, ar jie – tikri vilniečiai, ar tik trumpam čia užklydę svečiai.