Ariadna Čiurlionytė – M. K. Čiurlionio brolio Jono dukra. Baigusi Vilniaus dailės akademijoje tapybos ir dailės pedagogikos studijas. Nuo 1989 metų dalyvauja parodose ir pleneruose Lietuvoje ir užsienyje (Estija, Lenkija). Kūrybines inspiracijas žadina gamtos, muzikos, poezijos vidiniai išgyvenimai. Dirba aliejaus, akrilo bei akvarelės technikomis.

Menotyrininkė Danutė Ona Jedzinskienė – apie parodą „PASAULIS PRO VANDENS LAŠĄ“ ir jos autorę:

Kai šiandien dailės parodose pamatai paveiksluose atvirai ir jautriai, be manieros, išreikštą grožėjimąsi pasauliu, nejučiom suklūsti – kas jų autorius, iš kokių klodų semtasi įkvėpimo, kiek tikras tas jausmas. Tokias mintis sukėlė Ariadnos Čiurlionytės akvarelių paroda.

Ariadna Vilniaus jėzuitų gimnazijos dailės mokytoja, pirmo dailės vadovėlio XI–XII klasėms autorė, daugelio mokytojų konferencijų, seminarų dalyvė. Kūrybos laikas prasideda tada, kai užsiveria gimnazijos dūrys, nutolsta šurmuliuojančio jaunimo klegesys, užgęsta kompiuterių ekranai, atvėsta nuo karštligiškos įtampos galva. Tada prasideda ilgas grįžimas į save, į tylą. Kaupimas ir atidavimas – toks gyvenimo būdas. Tyla iš naujo pripildys ir atgaivins dvasios šaltinius, imsi girdėti žodį, suskambės muzika, pradės skleistis spalvų magija, pajausta dar vaikystėje, šeimoje, vėliau jos raiška tobulinta Dailės akademijoje.

Ariadnos kelias į kūrybos pasaulį ne rožėmis klotas, ne kiekvienam įveikiamas. Be aliuzijų neapsieisi: garsi pavardė, giminystė, šeimos garbės statusas, paveldėtas aukštų idealų ilgesys – „kažkur turi būti žaluma“ (M. K. Č.) – padeda įveikti nuovargį, ragina kilti ir eiti. Kūrybai atiduodamos brangiausios tylos akimirkos. Ilgiausios akimirkos – mūsų vasaros, nudažytos Baltijos jūros saulėlydžiais, rytmečių sambrėškiais, alsuojančios švelniu vidurdienio miglojimu – tai ir yra tie pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai, išsiliejantys švelniu, skaidriu akvarelinio dažo tekėjimu, išsiskleisdami taip natūraliai ir lengvai, tarytum teptukas ir nebuvo prisilietęs prie popieriaus. Aqua – vandens magija, o gal sielos mistika, jeigu regi mėlynumą gyvai mainantis turtingiausiais paletės spalvų ir atspalvių gaisais, raibuliuojantį įvairiausiais šviesos atšvaitais, nutykštantį vandens purslais. Vandens veidas – dangaus ir saulės šviesos, vėjo veidas ir kartu sielos veidas.

Tai tikrai ne peizažai, tai impresijos, vidinių nuotaikų, išgyvenimų atspindžiai, viskas ką mato, ką girdi, ką visais kūno pojūčiais patiria ir kas atsišaukia iš giliausių prigimties klodų: pirmapradžio santykio su gamta, iš sutapimo, susiliejimo su visu supančiu pasauliu. Jokio daiktiškumo, konkretumo. Tikrovė tik užkliudoma kokia nors aplinkos detale, užuomina. Ar tai būtų laumžirgio sparno švystelėjimas, ar nulinkusi nendrė, ar smilgos stiebas, akmuo ar gintaro gabalėlis, nutekantis vanduo nutrina, nuplauna betarpiškai išnyrančius realybės kontūrus, leisdamas kalbėti saulės peršviestai spalvai. Tonų ir atspalvių kaita, šviesos virpesių, atspindžių žaismas, ryškių štrichų blyksniai kuria gyvos pulsuojančios atviros erdvės įspūdį, žadina ritmines muzikines asociacijas, leidžiančias pajusti daugiau nei regime. Šis šventiškas spalvų ir šviesos pasaulis aidi liaudies dainos šviesiu liūdesiu, nepermaldaujamai tekančio, besikeičiančio laiko, grožio akimirkos trapumo nuojauta. Pagal dominuojančius spalvinius santykius , ritminės struktūros ypatumus, teminius motyvus Ariadnos akvareles galima grupuoti į ciklus, turinčius vidinę nuotaiką.

Atskirą grupę sudaro kūriniai, kuriuose didesnis minties krūvis skiriamas simbolių kalbai. Čia realybės  formos: gintarai, vandenynai, salos ir pan. – metaforizuotos. Vienoje paveikslo plokštumoje komponuojamos viena į kitą kelios uždaros erdvės. Jų visumos struktūra, spalviniai sąskambiai, linijinė ritmika sukuria dekoratyvios plokštumos ar gobeleno įspūdį. Turinys skleidžiasi anapus vaizdo. Šiuose kūriniuose žavi sugebėjimas derinti poetinį, sąlygišką ir realų vaizdavimą, ypatingą svarbą skiriant spalvos emocinei,  simbolinei ir dekoratyviai raiškai.

Galima išskirti ir trečią grupę; kūrinius, kuriuose dominuoja dekoratyvinis žaidybinis pradas. Motyvų ieškoma tiek gamtoje, tiek gyvenimiškoje aplinkoje. Spalvos aktyvios, ryškios. Ritminė struktūra laisva, dinamiška, derinami akcentai, intervalai. Kuriamas gyvas, atpalaiduojantis, improvizuojantis džiazinės  muzikos įspūdis.

Ariadnos kūryba – atviras, kartu su gyvenimu vykstantis procesas. Tai ne tik dvasinės išraiškos, meninės patirties, bet kartu gyvenimo ir savęs pažinimo kelias. Žiūrovai ir vertintojaji bus tie, kurie atpažins save šiame kelyje.