Spalio 16 dieną muziejaus galerijoje buvo atidaryta Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos paroda „Vaikystės kambarys“. Atidarymo metu poetas Julius Keleras skaitė eilėraščius. Paroda veikė iki lapkričio 5 d.

Aistė Gabrielė Černiūtė yra lietuvių tapytoja, išsiskirianti savo unikalia tapymo technika. Tai kuo tikriausia koloristinė tapyba, kurioje pastoziškai tepamais, taip pat liejamais ir net taškomais aliejiniais dažais gilinamasi į amžinuosius – spalvinius santykius, ir kažkas giminingo skulptūrai, kadangi iš plokščių drobių paviršių kuo tikriausiai, tai yra fiziškai lenda įvairiausios žmogiškos, augalinės, daiktiškos figūros (pačios autorės vadinamos „dažažmogiais“). Instaliatyvus tokių trimačių paveikslų eksponavimas parodinėje erdvėje taip pat yra įgavęs integralaus kūrinio savybių. Visa tai pasitelkiama tam, kad dailininkė aktualizuotų jai ir kitiems (to ji trokšta bei tuo tiki) rūpimus dalykus – jausmus, išgyvenimus, emocijas. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje eksponuojama naujausia A.G. Černiūtės tapybos kolekcija yra dedikuota „Vaikystės kambariui“. Darbai atsirado kaip plastinė bei konceptuali ankstesnės parodos („Vyšnios kauliuko“) tąsa, kurioje pasakojama apie pirmuosius gyvenimo metus senelių namuose – nedideliame Vilijampolės medinuke su dideliu (vaikystėje daug kas juk regisi didesniais) vyšnių sodu ir dar milžiniškesnėmis vyšniomis, kurios anuomet buvo ne šiaip sau uogos, bet palaimingų dienų įsikūnijimas. Būtent tai daro šią tapyba personalizuota ir bendražmogiška…

Parodos atidarymo metu vyko poetinė akcija, kurios metu taiklių metaforų ir tapybiškai spalvingos poezijos kūrėjas Julius Keleras skaitė savo eiles – atskiri eilėraščiai buvo skirti kiekvienam paveikslui.