Arbatvakariai – tai tokie XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kur buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Visi šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi, turėjo didžiausią pasisekimą. Anų laikų Vilniaus gyventojai, be tautos ir padėties visuomenėje skirtumo, ir lietuviai, ir ne lietuviai – visi gausiai susirinkdavo. Po šių vakarų atsirasdavo nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuvių kalbos.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus darbuotojai stengiasi išlaikyti arbatvakarių tradiciją ir rengia vis naujus lietuviškus susibūrimus-spektaklius. Žiūrovų gausa rodo, jog poreikis sueiti draugėn ir intelektualiai vakaroti aktualu iki šiol.
„Ateikite ir pajusite paslaptingą ir magišką senojo Vilniaus dvasią visi, kurie jaučia priedermę sau ir savajai sostinei, kurie nori įamžinti lietuviškąją miesto savastį, kurie supranta ir nuoširdžiai myli Vilnių. Juk seniai žinoma, kad vilniečiai menininkai, kad ir kur gyventų, išsiskiria savitu dvasingumu. Kodėl Vilnių lenkai vadina romantizmo lopšiu? Kodėl žydai litvakai tokie talentingi? Ar dažnai apie tai susimąstome, ar stengiamės atpažinti savo šaknis, pasitikėdami savimi ir nebijodami būti nemadingi?“, – sakė rašytoja Gražina Mareckaitė.