Edukacija

Žmonės ir žodžiai laiko tėkmėje…

Edukacinė programa moksleiviams

Kai kurie žmonės žemėje palieka ryškų pėdsaką – už juos kalba jų nuveikti darbai. Kai kurie žodžiai kalboje blyksteli ir išnyksta, o kai kurie perduodami iš kartos į kartą…

Marija ir Jurgis Šlapeliai, knygininkai, kultūrininkai, visuomenininkai, svariai prisidėjo prie lietuvybės darbo Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje.

Susitinkame su mokinių grupe Dominikonų g. 13, prie dabartinio „Vilniaus vandenys“ pastato.

Šis pastatas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau nuo XV a., tačiau savininkų kaita pakankamai paini. Nuo XVI a. rūmai priklausė garsiai LDK didikų Pociejų giminei. Rūmai ne kartą buvo rekonstruojami, plečiami. Po 1831 m. sukilimo rūmai buvo konfiskuoti. XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje pastatas priklausė grafams Umiastovskiams, o 1940 m. buvo nacionalizuotas.

1906 m. vasario 6 d. šiame name, tuomet tai buvo Šv. Jono g. 13 (Blagoveščenskaja g. 13), duris atvėrė Marijos Piaseckaitės–Šlapelienės lietuvių knygynas, gyvavęs iki 1949 m. Knygynui teko dirbti carinės (1906–1915), kaizerinės (1915–1920), lenkų (1920–1939) ir sovietinės okupacijos (1939–1945) sąlygomis. Nuo politinių sąlygų priklausė knygyno ekonominė būklė: valiuta, knygų kainos, darbo sąlygos. Reikėjo nemažai sumanumo ir gebėjimo prisitaikyti prie esamo režimo reikalavimų, mokėti apeiti įvairius suvaržymus ir labai dažnai imtis konspiracijos. Kiekviena okupacinė valdžia įvairiais būdais gniaužė lietuvišką žodį. O ir pačių lietuvių Vilniuje tuomet tegyveno 3 procentai… Bet nežiūrint į viską, Šlapeliams sekėsi. Šis knygynas – vienas ilgiausiai veikusių lietuviškų knygynų Vilniuje.

Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. Nuomos sutartis buvo sudaryta su grafiene Janina Umiastovska. Vėliau patalpos buvo šiek tiek praplėstos, keitėsi ir nuomos kaina. Po atlikto remonto namo fasade vietoj trijų langų atsirado du gerokai didesni, su geležinėmis langinėmis. Šalia vitrinų atsirado ir įėjimas į knygyną (prieš remontą į knygyną buvo patenkama iš tarpuvartės). Namo rūsiuose buvo knygų sandėlis. Šlapelienė knygyno patalpas apibūdino kaip nepatogias knygynui, šaltas ir drėgnas.

Šlapelių knygynas 1931 m.Visiems parodoma padidinta nuotrauka, kaip atrodė knygynas iš lauko.

Šlapelienės knygynas be pertraukos veikė 40 metų. Visus gyvavimo metus – šiose patalpose, nežiūrint į tai, kad Šlapeliai 1926 metais įsigijo namą Pilies g. 40. Knygynui patalpos įvairiais sumetimais labiau tiko šios, Dominikonų g. 13, nei Pilies gatvėje įsigytame name.

Knygynas palaikė ryšius su įvairiomis mokslo, švietimo, kultūros institucijomis, knygos iš čia keliaudavo ne tik į atokiausius Lietuvos kampelius, bet ir į įvairias kitas šalis, kur gyveno lietuviai. Tikėjimas knygos galia Mariją ir Jurgį lydėjo visą gyvenimą.

1949 m. knygynas likviduojamas, dauguma knygų išvežamos į Lietuvos knygų rūmus. Manoma, kad išvežta apie 10 000 vienetų knygų. Marijai tai buvo nepaprastai skausminga. Prisiminimuose ji rašė: „Visas gyvenimas – skausmai ir džiaugsmai vyko čia, Vilniuje, knygyne, kitokio gyvenimo nežinojau ir negeidžiau. Viso aš išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda, su jomis susieta tiek atsiminimų…“

Ateiname į Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų, Pilies g. 40.

Marija ir Jurgis Šlapeliai su sūnumi SkaistučiuPravėrę vartus įeiname į uždarą kiemelį. Tai vienas mažiausių Vilniaus senamiesčio kiemelių. Duomenų apie šį namą išlikę nedaug. Autentiški rūsiai byloja, kad mūrinis namas pastatytas XV– XVI a. Pirmasis žinomas šio namo savininkas – auksakalys Stanislovas Danilovičius. Vėliau namas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo prastai prižiūrimas nuolat besikeitusių savininkų. Viršutinė namo dalis atstatinėta ir rekonstruota ne kartą. Žinoma, kad XVIII a. rūsyje buvusi krautuvė, antrajame – nuomojami gyvenamieji kambariai, o dabartinėje knygyno ekspozicijoje buvo arklidės dviems arkliams ir sandėlis. Į arklides buvo patenkama iš mažo uždaro kiemo.

Šlapeliai šį namą įsigijo 1926 metais iš Ginstlingų šeimos. Pradinis Šlapelių įnašas – už vekselius gauti 2 tūkstančiai Amerikos dolerių. Pirmąjį aukštą Šlapeliai nuomojo, jame buvo bandelių kepyklėlė ir parduotuvė. Šeimos gyvenamieji kambariai buvo antrajame aukšte.

Marija Šlapelienė su dukromis VilniujeKylame laiptais į memorialinius kambarius.

Šiuose kambariuose prabėgo didelė dalis Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo. Nuo 1905 metų, kuomet susituokė, jie ilgą laiką gyveno Saracėnų gatvėje – iš pradžių pas Marijos tėvus, vėliau gretimame sklype pastatytame name. Ten gimė ir visi Šlapelių vaikai. Kai šeima atsikraustė į šį namą, vaikai jau buvo ūgtelėję. Šlapeliai užaugino tris vaikus – dukras Laimutę ir Gražutę bei sūnų Skaistutį.

Parodoma padidinta gražios, laimingos šeimos nuotrauka.

Šiuose kambariuose lankėsi daug garsių žmonių. Vilniuje tuo metu gyveno tik 3 procentai lietuvių, tad lietuviai inteligentai pažinojo vieni kitus, dirbo bendrus darbus lietuvybei išlaikyti ir puoselėti. Čia lankėsi dukros Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius, Vydūnas, Jonas Jablonskis, su kuriuo Jurgis Šlapelis daug dirbo lietuvių kalbos kūrimo ir norminimo srityje. Jablonskio padrąsintas ir paskatintas, Jurgis visa savo esybe pasinėrė į lietuvių kalbos tyrinėjimo ir norminimo darbus, nors buvo baigęs medicinos mokslus. Gydytoju niekada nedirbo. Jis iš visų Lietuvos kampelių rinko žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, rašė straipsnius, vertė į lietuvių kalbą knygas, sudarinėjo žodynus, dėstė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Marija Šlapelienė VilniujeMeilę lietuvių kalbai iš Jurgio perėmė ir sulenkėjusioje šeimoje užaugusi Marija. Ji buvo aktyvi lietuviškų vakarų dalyvė, pirmosios lietuviškos operos Kipro Petrausko „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, įvairių draugijų narė ir, žinoma, žymiausia Vilniaus knygininkė. Likimas jai skyrė daug sunkių išgyvenimų – 1941 metais, eidamas 65-uosius, mirė vyras, visus tris vaikus Antrasis pasaulinis karas nubloškė į Vakarus, namas buvo nacionalizuotas, knygynas uždarytas. Bet negandos jos nepalaužė – mirė Marija 1977 metais, būdama 97-erių, tvirtai tikinti, kad Lietuva bus laisva.

 

Leidžiamės laiptais žemyn, užsukame į autentiškus XV–XVI a. rūsius ir einame į Knygyno ekspoziciją, kur visi patogiai susėdame ant kėdžių.

Knygyno šiose patalpose niekada nebuvo. Mes, susitikę Dominikonų g. 13, matėme namą, kuriame knygynas veikė visus 40 metų. O kadangi dukra Gražutė, vykdydama savo motinos testamentą, Vilniaus miestui 1996 metais padovanojo savo tėvų namą, čia buvo įkurtas muziejus jos tėvams atminti. Įrengta ir Knygyno ekspozicija. Čia galima matyti, kuo buvo prekiaujama knygyne. Be įvairiausių leidinių yra ir kanceliarinių, higienos ir kt. prekių, kuriomis knygyne taipogi prekiauta. Čia matome Jurgio Šlapelio iš anglų kalbos išverstą anglų rašytojo Danielio Defoe kūrinį „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“, matome jo sudarytus ir išleistus įvairius žodynus, tačiau įdomiausias – 1907 metais išleistas „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“. Tai pirmasis lietuviškas tarptautinis žodynas. Jau kai kurių leidinių antraštes paskaitinėję matome, kokia buvo dar nesunorminta lietuvių kalba, kaip kito kai kurie žodžiai bėgant metams, kokių žodžių dabartinėje kalboje iš viso neliko, o pavarčius šį žodyną, veiduose negali neatsirasti plati šypsena.

Grupė suskirstoma į dvi dalis. Viena dalis mokinių ištraukia keletą kortelių su atspausdintais atskirais žodyno žodžiais. Kortelės sunumeruotos. Kita dalis mokinių gauna sunumeruotas korteles su ištrauktųjų žodžių paaiškinimu. Perskaitomas žodis ir bandoma paaiškinti, ką jis galėtų reikšti. Pvz., žodis „abstinentas“. Paspėliojus perskaitoma ta kortelė, kurioje paaiškinta žodžio reikšmė. Štai ir plačios šypsenos! „Tas kurs įsižada vesti (ženyties) ir nevartoja mėsos, vyno ir kitų svaiginamųjų gėrimų“. Žinoma, pasidomime, kaip šis žodis aiškinamas dabartiniame „Tarptautinių žodžių žodyne“: „abstinentas – asmuo, reikalaujantis visiškai susilaikyti nuo alkoholinių gėrimų vartojimo, visiškai uždrausti juos gaminti ir pardavinėti“. Puikus pavyzdys, kaip bėgant metams kito žodžio reikšmė.

Rasime ir tokių žodžių, kurie tiesiog išnyko bėgant laikui… Pvz., žodis „šilimomestis“, „žieželka“ ir kt.
Išeidamas kiekvienas programos dalyvis dovanų gauna skirtuką knygai, kurį gali pasižymėti antspaudu su Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus logotipu.

Trukmė – 1,5 val.

Priemonės:

padidinta knygyno nuotrauka;
padidinta Šlapelių šeimos nuotrauka;
knyga „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas“. Sudarė Jurgis Šlapelis. Tilžė, E. Jagomasto spaustuvė, 1907;
kortelės su žodžiais;
kortelės su žodžių aiškinimu;
knyga „Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo I. Liochinas, S. Lokšina, F. Petrovas (vyr. redaktorius ) ir L. Šaumianas. Vertė O. Doveikienė, J. Kabeika ir Ch. Lemchenas. Lietuviškąjį leidimą redagavo Ch. Lemchenas. Vilnius, Mintis, 1969;
knygų skirtukai;
antspaudas su Muziejaus logotipu.

Parengė edukologė Julija Jonaitienė

Literatūra:

Vladas Žukas. Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje. Mokslo ir enciklopedijų institutas, Vilnius, 2000.
Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas. Parengė Vladas Žukas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2006.
http://rezidencijos.clio.lt/?p=96

Kviečiame pasiklausyti gyvos ekskursijos po Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų. Šlapelių šeimos ir muziejaus istoriją LRT radijo laidai „Atrask Lietuvą“ pasakoja muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė ir muziejininkas Kristijonas Siparis. Spustelkite čia.