Festivaliui „SALVE!“ pasibaigus, netyla atgrasiai

Festivaliui „SALVE!“ pasibaigus, netyla atgrasiai

Eglė Tulevičiūtė (įkūnija Mariją Šlapelienę) ir Kristijonas Siparis (įkūnija Joną Basanavičių).

Eglė Tulevičiūtė (įkūnija Mariją Šlapelienę) ir Kristijonas Siparis (įkūnija Joną Basanavičių).

Šalia reikšmingo Senamiesčio namo – Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus rugpjūčio 20 d. nuaidėjo trys patrankos salvės, skelbiančios kasmetinio tarptautinio festivalio „SALVE!“ pradžią. Tris dienas vyko renginiai apie viską, kas susiję su Vilniumi – istorinėmis asmenybėmis, įvykiais, reiškiniais, jausmais ir potyriais.

Festivalio „SALVE!“ idėja gimė 2020 metais, ruošiantis Vilniaus 700 metų jubiliejui. Tai kasmetinė kūrybinių iniciatyvų platforma, jungianti profesionalius nepriklausomus menininkus (kuriančius teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno srityse). Pagrindinis festivalio siekis – meninės raiškos formomis atskleisti istorinį Vilniaus naratyvą, kaip „vieno Vilniaus namo istoriją“. Vilniaus senamiestyje esantis Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus tampa išskirtine ir istoriniu aspektu itin reikšminga „kultūrininkų Meka“. Ne veltui festivalio pavadinimui pasirinktas akronimas SALVE: Su[si]kurk Artistiškai Laisvą Vilniaus Erdvę!

Tiek Marijos ir Jurgio Šlapelių 1906 m. įkurtas lietuvių knygynas, tiek jų namai Pilies gatvėje daugiau nei pusę amžiaus būrė Vilniaus lietuvių bendruomenę draugėn, neleido tautai palūžti visų okupacijų fone. Čia lankydavosi Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Jonas Jablonskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Kazys Šimonis, Julija Matjošaitienė-Biliūnienė bei daugelis kitų didžių lietuvių kultūros, meno ir mokslo asmenybių.

Kruopščiai šių metų festivalio eigą ir įspūdžius aprašė tinklalapio bernardinai.lt žurnalistas Aurimas M. Juozaitis.

Daugybės pasidalinimų renginys sulaukė „Facebook“ platformoje. Kviečiame aplankyti teatro „Arbatvakariai“ profilį bei ypatingojo festivalio dalyvio dailininko Kazio Kęstučio Šiaulyčio profilį. Gausiai iliustruotos nuotraukomis ir atpasakojimais jums atsivers festivalio akimirkos.

Festivalio dalyvė – aktorė Birutė Mar savo pažintį su Šlapelių namais ir festivalio atmosferą perteikė nuoširdžiame straipsnyje internetiniame kultūros dienraštyje „7 meno dienos“. Dalinamės ištrauka:

„Šiame name-muziejuje prieš dešimtmetį atgimė kadaise Lietuvoje populiarių istorinių vakarų – arbatvakarių (juose dalyvaudavo ir Šlapelienė) – tradicija. Ją kūrybingai plėtoti sumanė aktorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė bei dailininkas, aktorius ir susikūrusio teatro „Arbatvakariai“ vadovas Kristijonas Siparis. Tulevičiūtė pasakoja seniai turėjusi svajonę sukurti „namų teatrą“ – intymų, tokį, kuriame žiūrovai pasijustų tarsi savuose namuose, sėdėtų prie vieno stalo su kūrėjais, klausytųsi istorijų, kartu gertų arbatą… Svajonė išsipildė – „Arbatvakarių“ teatras prikėlė pamirštą lietuvišką žanrą, kai žiūrovai ir aktoriai pasijunta bendro veiksmo dalyviais.

O festivalis „SALVE!“ gimė kaip šio unikalaus Vilniaus teatro kūrėjų siekis į savo veiklą įtraukti ir daugiau nepriklausomų profesionalių menininkų (dirbančių teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno srityse), besidominčių ir kuriančių istorine tematika, keletui dienų juos suburti ir „įkurdinti“ Šlapelių muziejuje, taip atgaivinant „vieno Vilniaus namo istoriją“, – žodžiu, padovanoti sostinei šventę, ruošiantis jos 700 metų jubiliejui.

Pirmasis festivalis, vykęs pernai rudenį, buvo išties netikėtas: per trejetą rugsėjo dienų Vilniaus senamiestis atgijo, Pilies gatvėje skambėjo muzika, Šlapelių muziejus pasitiko praeivius šviesų instaliacijomis, žiūrovai turėjo galimybę susiburti kadaise populiarioje Lietuvos intelektualų susitikimų vietoje, dalyvauti renginiuose nedidukėje muziejaus galerijoje ir gotikiniame rūsyje po ja, stebėti istoriją menančius kamerinius spektaklius, skirtus Šlapelienės ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų atminimui. Nustebino kruopštus festivalio rengėjų pasiruošimas ir nuoširdumas. O sykiu neapleido savito „suokalbio“ jausmas – tarsi būtum patekęs į kito laiko erdvę, valandėlei nukeliavęs į praeitį ir vaikštinėtum po kambarius, kuriuose stiprėjo ir brendo tautos laisvės ir nepriklausomybės idėja (neatsitiktinai festivalio globėju tapo 1989-ųjų Lietuvos laisvės vedlys prof. Vytautas Landsbergis).

Taigi pirmasis festivalis džiugiai įvyko ir pavyko, išsyk tapdamas sostinės kultūros dalimi, ir, kaip sakoma, „gandas paėjo“… Žiūrovai ir svečiai linkėjo tradiciją tęsti, ir štai po metų – antrasis „SALVE!“, jau ūgtelėjęs ir vėl nudžiuginęs kūrybiškumu bei profesionalumu.“

Visą tekstą rasite portale 7md.lt.