Neseniai baigėsi jaunosios kartos tapytojos Ievos Juršėnaitės pirmoji personalinė paroda „Apie mirtį, kurios niekada nebuvo; Metai ir viena diena“. Kviečiame paskaityti Viktorijos Achramenkaitės Žukienės recenziją bei pasidairyti po parodą Joana Burn Photography nuotraukų galerijoje.

„Darbas, mirtis, vėsoka, vaikai, pietūs, susitikimas… Ši mozaika blaško, darosi sunku atskirti svarbius ir esminius momentus nuo menkaverčių. Mano darbus galima jungti tarpusavyje ir skaityti kaip istoriją, arba žiūrėti kaip pro plyšį į „tikresnį“ pasaulį, kur dažnai nesureikšminami objektai taip pat vaidina svarbius vaidmenis“, – sakė parodos autorė Ieva Juršėnaitė.

Parodoje buvo eksponuojami tapybos ir video darbai, kurti 2012- 2019 metais. Paroda veikė nuo vasario 13 iki 28 d.

Viktorijos Achramenkaitės Žukienės recenzija:

„Apie laiką

Intriguoja – tai pirma mintis, kilusi pamačius Ievos Juršėnaitės parodos „Apie mirtį, kurios niekada nebuvo; Metai ir viena diena.“ plakatą. Ryškiai žydras skėtis nuo saulės kyšantis pilkoje vasario mėnesio Vilniaus ir mano kasdienybėje kvieste kvietė užsukti į parodą ir pamatyti daug daugiau.

Pirmą kartą Ievos kūrybą teko matyti 2014 m. vykusiame Jaunojo tapytojo prizo konkurse, kai jos kūriniai kabėjo ant baltų Šiuolaikinio meno centro sienų. Tai lyg ir įprasta – šiuolaikinis menas, šiuolaikinėje erdvėje. Tačiau dabar pasirinkta visai kitokia erdvė – Marijos ir Jurgio Šlapelių namo – muziejaus rūsio erdvė. Ši erdvė – tai XV-XVII a. stovėjusio namo rūsiai. Tai buvo pirmas impulsas, paskatinęs ieškoti ryšio tarp šiuolaikinės tapybos ir senovę menančių skliautuotų rūsių. Arba impulsas, ieškoti ryšio tarp dabar gyvenančių žmonių, jų įvairiausių veiklų ir rūpesčių, t. y. dabarties patyrimų ir praeities, jos patirties.

Iššaukiančia raudona strėle prasideda paroda, kuri veda tamsiais stačiais laiptukais žemyn, lyg į bedugnę. Netrukus užsidega neoninė lempa apšviesdama keistos formos žmogeliukus. Toliau – permetu akimis kitas parodos erdves. Kūrinių išdėstymas, lyg čia buvęs. Nišos, tarsi rėmai, kurie kartais (o gal ir dažnai) mus įspraudžia į gyvenimo šablonus ir taisykles. Iš kurių norisi ištrūkti, pabėgti ir išsiveržti, tačiau ne visiems tai pavyksta, bet tai kankina, turbūt, kiekvieną sielą.

Apžiūrėjus visus kūrinius kilo noras pakilti virš viso pasaulio ir pamatyti tai kas nematoma, tai kas tik jaučiama, kartais nesigilinant, o kartais kaip tik susikoncentruojant į aiškumą ir detales. Tie pasikartojantys kasdienybės ritualai, kartais mus taip prispaudžia prie žemės, kad sustojus ir susimasčius norisi pakilti, atitrūkti ir pastebėti tą esmę, esmę, kuri mums svarbi. Taip ir Ievos kūriniuose galime pamatyti tą pasikartojančią, ramią, priprastą kasdienybę, virš kurios, jei tik yra noras, visada yra galimybė pakilti, atsiplėšti, atsitraukti.

Parodoje mirtis – kaip nesibaigiančio gyvenimo jausmas. Tai ne baisi pabaiga, tai pamoka, tai tik simbolis, kurį išmokęs ar perpratęs pakilsi aukščiau. Su kiekviena pamoka, sluoksnis po sluoksnio pakilsi vis aukščiau, pamatysi vis daugiau. Tai besitęsiančio gyvenimo motyvas, kurį galime pajusti kiekviename kūrinyje, susipinantis su amžinybe ar paslaptinga energija, kurios mes nesuprantame nors ir jaučiame. Praeitis, dabartis ir ateitis – tarsi susijungia į vienį. Tai jausmas, kai jaučiame paslaptingą apsaugą ir ramybę. Tai jausmas, lyg mes gautume paslaptingos praeities energijos ir patirties. Visa tai aplanko keliaujant nuo kūrinio prie kūrinio. Sustojant ir įsižiūrint į tą momentą, kuris yra čia ir dabar. Šis laiko motyvas jaučiamas per visą parodą, kiekviename kūrinyje.

Ir išties iš parodos išeinu nurimusi ir “pakilusi” aukščiau kasdienybės. Ši paroda buvo puiki galimybė susikoncentruoti į save ir savo esmę, suprasti, kad visada yra galimybė atsiplėšti nuo nusibodusios kasdienybės ir “išlipti” iš visų mums primetamų taisyklių.“ 

Joana Burn Photography nuotraukos iš parodos: