Jurgio Šlapelio laiškas šeimai primena vėsius 1935 m. pavasario orus

2017-05-09
Muziejaus archyvuose saugoma daugiau nei 23.000 eksponatų, tarp kurių knygos, žodynai, baldai, asmeniniai daiktai, nuotraukos, laiškai, meno kūriniai… Kiekvienas Šlapelių namų daiktas atskleidžia po nedidelę, bet vis kitą atspalvį suteikiančią šios Lietuvai svarbios šeimos gyvenimo ir veiklos istorijos dalelę.
Šiandien jums skaitome Jurgio Šlapelio laišką šeimai. Laiškas, rašytas 1935 m. pavasarį – apytiksliai, gegužės 13-14 d. Šlapelių šeimos vasarnamyje Valakumpiuose. Iš vėlesnio Marijos Šlapelienės užrašo laiško apačioje matyti, kad jos vyras sirgo ir, tikėtina, kaip tik dėl to ilsėjosi užmiestyje.
Laiško tekstas:
„Mylimiausieji! Jaučiuos neblogai, ypač šiandien, kai vidurdienį išsišvietė ir šiluma pakilo ligi 20 laipsnių. O ryto 3 valanda, tai buvo 2 laipsniai ir šalna buvo didžiausia, vanduo ore buvo įšalęs. Maniau, kad išsprogusieji medžių lapeliai visi, saulei užkaitinus, nudžius ir nukris kaip rudenį kad esti. Bet nieko – netgi prasišiepusieji vaismedžių žiedeliai šiepiasi toliau. Viskas pas mane ramu. Kiškių šeimyna tebegyvena; atsirado dar nauji gyvulėliai. Du kartu Narbutų krūmuose susitikau kurapkų porą. Nieko nežinau, kas pasauly dedasi. Tik vakar pavakariu atsitiktinai sužinojau, kad Pilsudskis numiręs: norėčiau laikraščių pasiskaityti. Žodyną rašinėju, tik vos dar nepabaigiau visos „į“.
Bučiuoju jus visas.
Trečiadienis, o mėnesio kelinta diena, – nebežinau.“
 
Laiško apačioje Marijos Šlapelienės ranka pažymėta: „Paskutinis ? mano mylimo ir gerojo gyvenimo draugo – vyro Jurgio Šlapelio laiškas iš Valakampių vasarnamio. Vilniuje (jau sirgdamas rašė)“