J. Mudėnienės karpinių paroda „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“

2015-12-23

Iki sausio 3 d. muziejaus galerijoje veikė karpinių menininkės Juventos Mudėnienės paroda „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“.

Savo idėją J. Mudėnienė aprašo taip: „Senieji Vilniaus gyventojai pasklido po savo miestą praėjus beveik 100 metų! Tai popieriaus siluetai iš senųjų fotografijų (red. pastaba: taip pat iš Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotraukų)! Stovintys, lekiantys, svajojantys tose pačiose vietose, kaip anuomet… Tik miestas – jau nebe tas pats…“

Karpinių menininkė J. Mudėnienė ir fotografas Paulius Mudėnas „sugrąžino“ senuosius vilniečius į dabartines aikštes bei gatves, leisdami jiems dar kartą pasidairyti savo mieste.

“Vilnius – mano miestas. Aš čia gimiau. Esu tik  metais jaunesnis už savo laisvą tėvynę. Žinau, kad mūsų darbai ir žodžiai, juokas ir ašaros, niekšybės ir žygdarbiai lieka miesto atmintyje. Jie įsigeria į mūro sienas, įsispaudžia į grindinį… Tik nuo mūsų priklauso, kokius jis prisimins mus…”

Tai pagrindinio naujos knygos “Ar prisiminsi mane, Vilniau?” personažo žodžiai bei tekstas, skirtas vienam iš parodos eksponatų. Personažo prototipas – Skaistutis Šlapelis, bėgiojęs tomis pačiomis Vilniaus  gatvėmis, kuriomis lankytojai „vaikščios“, žvelgdami į parodos eksponatus.

Tekstai parodos eksponatams:

„Vilnius – mano miestas. Aš čia gimiau. Esu tik metais jaunesnis už laisvą Lietuvą. Kartą gavau gimtadienio dovaną – paukštį. Tėvelis spustelėjo man petį ir pasakė: “Paleisk ji. Laisvoje šalyje paukščiai turi laisvai skraidyti”.

„Šis bokštas – vienintelis,  likęs iš didžiojo kunigaikščio Gedimino pilies. Čia prasidėjo Vilnius – stipri ir svetinga Lietuvos sostinė, svarbi kiekvienam lietuviui, kad ir kur jis gyvena. Čia kyla mūsų vėliava. Iš čia visas miestas – kaip ant delno.  Ilgai žiūriu į jo kalvas, stogus, aikštes, bažnyčių smailes. Kad net užsimerkęs jį matyčiau…“

„Baltoji Katedra – lyg gulbė – purptelėjo ir nutūpė aikštėje. Pro ją lekia žmonės, darda karietos, automobiliai, zvimbia motociklai… Ji stovi sau rami ir išdidi. Tik varpinės laikrodis, tas ištikimas sargybinis, skaičiuoja mus ir mūsų minutes. Jis net nepavargsta…“

„Tai pavasarinis potvynis! Žvarbus vėjas, dumblo kvapas. Vilija, nebegalėdama išlaikyti savyje vandenų – tirpstančio sniego, garmančių šaltinių ir upeliukų – ūmai išsipučia, pakyla ir… pasileidžia per miestą! Ir plaukia valtys gatvių viduriu…“

„Kas pirmieji sužino Vilniaus naujienas? Berniukai! Dar tik saulė teka, o jie jau laksto gatvėmis ir šūkaloja, kiek gerklės gali! Per petį – sunkus krepšys, rankose – dar šlapi laikraščiai su šviežiausiomis naujienomis. “Žmonės perka ne laikraščius, žmonės perka šnekas visai dienai”, – mirkteli mano draugas Moišė ir nulekia tolyn, šaukdamas: “Skandalingas įvykis! Netikėta baigtis! Pirkite! Pirkite!”

„Šiuose rūmuose naujienos visada buvo svarbios. Čia gyveno vyskupai, miesto ir visos šalies vadovai, apsistojo garsūs karvedžiai, net imperatorius Napoleonas. Tačiau koks nuostabus ir nenuspėjamas mano miesto gyvenimas: ten, kur žygiavo didingos armijos, stovėjo grėsmingų valdovų paminklai, dabar ramiai rieda vežimėliai, žaidžia vaikai ir šurmuliuoja studentai. Juk Stepono Batoro universitetas – visai šalia.“

„Verbos, cukriniai avinėliai, skambantys ąsočiai iš Lukiškių pasklinda po miestą! Gatvėmis sklando lengvučiai oro balionai ir bandelių, šviežios medienos, vilnos kvapai… Po Kazimiero mugės visas miestas gręžiasi pavasario pusėn.

Perduok linkėjimus gerbiamiems tėveliams,-  šypsosi pienininkas.

Привет! – iš tolo moja kaimynų Katia, niurkydama savo baltą katę.

Dzień dobry, pani Wanda, – nusilenkiu poniai iš Nemenčinės.

Šalom!- atsako batsiuvys Icchakas.

Kreivose senamiesčio gatvelės – kalbų raizgalynė! Vilnius…“

„Pavargusiom kojom, bet pilnom piniginėm visada pasirengę pagelbėti Vilniaus taksistai. Variklis, tiesa, negalingas: tik viena arklio jėga. Bet turi charakterį ir vardą. Gal Kaštonė, gal Bėris žvilgtels per petį į lipantį vežiman klientą ir ramiai pajudės, išgirdęs: “Nuooooo! Važiuojam!” Į stotį?“

„Į stotį… Dar vienas žvilgsnis… Atodūsis… Dar žingsnis… Dar… Deduosi tave į savo širdį, Vilniau. Kad matyčiau net užsimerkęs… Ar prisiminsi mane, mano mieste?“