Šiandien minime Gražutės Šlapelytės-Sirutienės 110-ąsias gimimo sukaktuves. Antroji Šlapelių dukra Gražutė Elena gimė 1909 m. lapkričio 29 d. Nenustygstamo charakterio ir neišsenkančios energijos Gražutė buvo aktyvi studentė.

Gražutė savo kambaryje skaito knygą. 1928 (?) m. Fotografas nežinomas. Kėdė, ant kurios mergina sėdi, ir spinta stiklinėmis durimis, yra išlikusios ir eksponuojamos memorialiniuose muziejaus kambariuose.

1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką.
Dar gimnazijos suole Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių kalbos draugijos narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.

Gražutė Šlapelytė prie veidrodžio savo namuose Vilniuje. 1928 (?) m. Fotografas nežinomas. Tuo metu jaunesnioji Šlapelių dukra Gražutė studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką Stepono Batoro universitete. Mergina sėdi prie veidrodžio, kuris yra išlikęs, jį galima pamatyti memorialinio muziejaus ekspozicijoje.

Tėvų įskiepyta meilė lietuviškam žodžiui Gražutei tapo asmenine atsakomybe net ir išvykus iš Lietuvos, kai Antrojo pasaulinio karo buvo išginta iš namų ir su vyru Aloyzu Siručiu apsigyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į JAV. Jos parengtoje knygoje „Vilnijos atgarsiai“ Gražutė rašė: „Visi privalome budėti gimtosios kalbos sargyboje […]. Jei spaudos draudimo laikais lietuvė motina, prie ratelio verpdama, pati nedaug mokėdama, dažnai tik vieną vienintelę knygą, maldaknygę ar elementorių, turėdama, išmokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir įdiegė jiems gimtosios kalbos meilę, tai šiandien laisvame pasaulyje, turint daug lietuviškų knygų, vaikų teatrus ir daug kitokių priemonių, susipratusi lietuvė motina tikrai gali ir privalo duoti savo vaikams tvirtą, gryną ir žodingą gimtosios kalbos pagrindą, kurio ir stipriausia aplinkos srovė nenuplaus svetimų kalbų jūron.“ (Šlapelytė-Sirutienė G. 2004).

Jei Mariją Šlapelienę galima vadinti jos įkurto lietuviškojo knygyno motina, tai Gražutės motiniško rūpesčio dėka šiandien gyvuoja jos tėvų atminimą saugantis Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.

Lietuvos labui aktyviai darbuodamasi Amerikoje 1950 m. Čikagoje ji buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Nuo tos viešnagės prasidėjo aktyvūs ryšiai su kultūriniu Vilniaus gyvenimu. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.

Kviečiame susipažinti su Gražutės gyvenimu peržvelgiant užfiksuotas akimirkas nuotraukose. Parengėme virtualią parodą, kurią rasite čia.