Nauji arbatvakariai „GYVO ŽALIO“

2016-01-18

Kai šventų Kalėdų proga Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus pakvietė į naujo arbatvakariuo „GYVO ŽALIO“ pasirodymus, visi bilietai buvo išpirkti vos per kelias dienas. Vasario mėnesį muziejus pakvietė į papildomai organizuojamus arbatvakarius! Tai trečioji arbatvakarių ciklo premjera, kvietusi susiburti draugėn ir paklaidžioti senojo Vilniaus gatvėmis.

Programoje – XX a. pradžios Vilnius ir vilniečiai, dainos, arbata bei „cūdni“ nutikimai… Arbatvakaryje pateikiami įvykiai bei istoriniai faktai apie tarpukario ir pokario Vilnių bei vilniečius, prisimenamos iškilios ir lietuvių tautai nusipelniusios asmenybės: Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Jonas Basanavičius, Julius Sinius, Emilija Vileišienė, Marija Žukauskaitė, Pranas Žižmaras ir daugelis kitų.

Arbatvakariai vyko:

Vasario 11 d. (ketvirtadienį) 18:00 val.
Vasario 15 d. (pirmadienį) 18:00 val.
Vasario 16 d. (antradienį) 16:00 val.
Vasario 17 d. (trečiadienį) 18:00 val.

Trumpas arbatvakario vaizdo pristatymas čia.

Daugiau apie arbatvakarį:

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo knygą, į kurią jo Angelas Sargas surašo visus darbus. Rašo auksiniu, sidabriniu, juodu ir vandens rašalu. Arbatvakario „Gyvo žalio“ herojai visą savo meilę, visą gyvenimą atidavė Vilniui, tad jų vardai šioje gyvenimo knygoje tikrai įrašyti auksiniu rašalu…

PRANAS BIELIAUSKAS

(1883–1957)

Kai po ilgos carizmo nakties Vilniaus padangėje ėmė brėkšti pirmieji aušros spinduliai, senajame Gedimino mieste garsiau suskambo lietuvių kalba, lietuviškos dainos ir giesmės. Kovojant dėl Lietuvos ateities, remiant lietuvių bendruomenę karo ir suiručių metais, globojant, auklėjant ir mokslinant be tėvų likusius vaikus, tuo metu ypatingas vaidmuo teko tautos švietėjams, kunigams – patriotams. Vienas jų buvo kunigas Pranas Bieliauskas. 1883 m. gimęs Jiezno parapijos Slabados kaime, Pranas Bieliauskas 1911 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją ir buvo paskirtas Vilniaus katedros vikaru. Apdovanotas daugybe talentų, šalia ganytojiškos veiklos jis visą gyvenimą ant savo tvirtų pečių nešė dar ir didelį visuomeninių darbų bei pareigų krūvį. 1914–1918 m. jis buvo Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos centro komiteto sekretorius, Lietuvių labdaros draugijos pirmininkas, globojo Vilniaus lietuvių bendrabučių ir prieglaudų moksleivius, nuo 1913 m. vadovavo Šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugijos Vilniaus skyriui, buvo vienas iš „Ryto“ draugijos steigėjų, dalyvavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje, dėstė tikybą lietuvių dviklasėje mokykloje, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Bieliauskas visą gyvenimą domėjosi etnografija, istorija, kaupė numizmatikos pavyzdžius, užrašė daugiau nei 3000 lietuviškų dainų su melodijomis, rinko įvairius liaudies pasakojimus, pasakas, o 1936 m. išleido tautosakos rinkinį „Varguolių dainos“. 1940 m. tapęs Aušros Vartų bažnyčios rektoriumi jis rūpinosi tinkamu lietuviškų maldų ir giesmių skambėjimu. 1942 m. vyskupui Mečislovui Reiniui paskyrus jį Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) klebonu,  tapo ir Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi bei choro vadovu. 1947 m. vyskupas Mečislovas Reinys paprašė Bieliauską eiti ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas. Saugumas gaudė kiekvieną kunigo žodį, sekė kiekvieną žingsnį. Bet kunigas rasdavo būdų pasakyti ne vien vilties ir paguodos žodį, bet ir perduoti kokią žinią ar perteikti padrąsinančią patriotinę mintį… Vieną rudens dieną jis paragino susirinkusius pasimelsti už Sibire mirusio Vilniaus didvyrio Prano Žižmaro sielą. 1949 m. Bieliauskas buvo išsiųstas į Valkininkus. Mirė 1957 m., palaidotas Valkininkų bažnyčios šventoriuje.

Gražina Mareckaitė

JULIUS SINIUS

(1911–1959)

Julius Sinius – Vilniaus krašto kompozitorius, vargonininkas, chorvedys ir pedagogas, viena iškiliausių tarpukario Vilniaus muzikinio gyvenimo asmenybių. Visa jo muzikinė, pedagoginė ir kūrybinė veikla buvo susijusi su lietuvybės sklaida lenkų okupacijos metais. Be jo nepraeidavo nė vienas svarbesnis lietuviškos muzikos renginys. Jis ne tik vadovavo „Varpo“, amatininkų, Šv. Zitos, Šv. Kazimiero draugijų, Vytauto Didžiojo gimnazijos chorams, vargonavo Šv. Mikalojaus ir kitose bažnyčiose, dirbo pedagoginį darbą, bet ir kūrė muziką vadovaujamiems chorams, rinko savo krašto liaudies dainas ir giesmes. 1941 m. sovietinės okupacinės valdžios suimtas, kalintas ir vežamas į Sibirą J. Sinius pabėgo iš Panerių geležinkelio stoties. 1948 m. gegužės mėnesį su visa šeima (keturiais vaikais ir žmona – „Vaidilos“ teatro aktore K. Marcinkevičiūte) ištremtas į Sibirą – Krasnojarsko kraštą. J. Sinius sukūrė daug vokalinių ir instrumentinių kūrinių: kantatas „Vasario 16-oji“, „Tautos didvyriai“, „Dariaus ir Girėno maršas“, scenos vaizdelį „Vykinto žygis“, operetę „Onutės vestuvės“, simfoninę poemą „Sigutė“, keturių dalių Liaudišką simfoniją, giesmių ir dainų chorams bei solistams.

Janina Stankevičienė

LIETUVIŲ DRAUGIJA NUKENTĖJUSIEMS DĖL KARO ŠELPTI

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą, į didžiuosius miestus plūstelėjo karo pabėgėliai. Pabėgėlių sparčiai daugėjo, ypač daug jų susikaupė Vilniuje – jiems trūko būstų ir maisto. Susidariusi situacija vertė imtis priemonių, susirūpinti jų šalpa. Karo pabėgėlius pradėjo globoti Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, įkurtas 1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Jį sudarė V. Landsbergienė (pirmininkė), A. Bulota, kun. J. Bakšys, D. Malinauskas, kun. V. Jezukevičius, F. Bortkevičienė, kun. J. Kukta, E. Vileišienė. Tų pačių metų lapkričio 27 d. Komitetas buvo perorganizuotas į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Joje veikė kultūros ir politikos elitas: J. Basanavičius, A. Smetona, M. Yčas, D. Malinauskas, A. Žmuidzinavičius, E. Vileišienė, A. Vileišis ir kiti. Daugiausia lėšų draugija gaudavo iš Centrinio caraitės Tatjanos (caro Nikolajaus II dukra) komiteto karo pabėgėliams šelpti. Paramos buvo ieškoma ir užsienyje – aukos buvo renkamos Amerikoje, Šveicarijoje, kreiptasi net į popiežių. Draugijos skyriai veikė visoje Lietuvoje: rinko lėšas rengdami labdaringus vaidinimus ir koncertus, organizavo prieglaudas, mokyklas, labdaringas valgyklas. Panašią veiklą vykdė ir draugijos skyriai Rusijos miestuose: Petrograde, Voroneže, Maskvoje, Tiflise (Tbilisyje), kuriuose buvo įsikūrusios didesnės lietuvių pabėgėlių kolonijos.

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti tarpukariu buvo viena svarbiausių organizacinių lietuvybės palaikymo struktūrų Vilniaus krašte. Ji išlaikė lietuvius našlaičius ir senelius, rėmė neturtingą besimokantį jaunimą Vilniuje, suteikdama galimybę apsigyventi prieglaudose ir bendrabučiuose. Tarpukaryje veikė per 10 prieglaudų ir bendrabučių: Antakalnio, Agronomų, Didžioji vaikų prieglauda, Markučių, Švento Mikalojaus, Pranciškonų, Panamarų, Žiburėlio, Birutės, Trinapolio, Aušros Vartų, kurių dėka mokslus baigė šimtai Vilniaus krašto būsimų inteligentų: Pranė Anusevičiūtė (Makariūnienė), Mykolas Čibiras, Marija Šimanskaitė (Čibirienė), Marcelė Šimanskaitė,  Vladas Drėma, Ona Miciūtė, Pranas Žižmaras, Petras Mareckas, Rapolas Mackonis, Kazimieras Umbražiūnas, Aleksandras Karuža, Marija Karužaitė (Horodničienė), Angelė Karužaitė (Vilimienė), Eugenija Karužaitė (Budėnienė), Antanas Karuža, Sofija Murauskaitė (Karužienė), Angelė Vaišnoraitė (Vilkienė), Edvardas Vaišnoras ir daugelis kitų.

Arbatvakaris sukurtas remiantis šiais literatūriniais šaltiniais: G. Mareckaitė „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“; P. Bieliauskas „Dienoraštis 1920–1957“; P. Makariūnienė „Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915–1939 metais“; J. Vyliūtė, G. Kirdienė „Lietuviai ir muzika Sibire“; M. Čibiras, M. Čibirienė „Lyg sietu atsijota…“.

Arbatvakaryje vaidina Virginija Kuklytė, Šarūnas Gedvilas, Kristijonas Siparis.
Muzikuoja Agnė Lukaševičiūtė ir studijos „Ak’menukai“ mergaitės.
Idėjos autorė ir režisierė Eglė Tulevičiūtė, dailininkas Kristijonas Siparis.
Organizatorius – VšĮ „Meno ekspansija“.
Partneris – Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.
Projektą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Nuotraukos iš premjeros: