Prisimename 1939 m. spalio 27 d. – Vilniaus atgavimo dieną

Prisimename 1939 m. spalio 27 d. – Vilniaus atgavimo dieną

Jeigu norėtume audringą ir neramią XX a. Lietuvos istoriją papasakoti per konkrečios šeimos likimą, tam nepaprastai tiktų visą savo gyvenimą Vilniuje nugyvenę Tautinio atgimimo veikėjai Marija (1880–1977) ir Jurgis (1876–1941) Šlapeliai. Marija, be kitų nuopelnų, yra ir pirmosios lietuviškos operos atlikėja, ir daugiau nei 40 metų, per visas penkias okupacijas, Vilniuje veikusio lietuvių knygyno savininikė. Gydytojo diplomą Maskvos universitete įgijęs Šlapelis savo gyvenimą pašventė anaiptol ne medicinai. Jis pasišventė lietuvių kalbai, leidybai ir pedagogikai, buvo aktyvus visuomenininkas. Šios šeimos 1906 m. atidarytas lietuvių knygynas buvo ne tik kultūros židinys okupuotame Vilniuje, lietuvių susitikimo vieta, bet ir labai svarbus, kai kada vienintelis lietuvybės centras.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus fonduose saugoma per 23 tūkst. eksponatų – tai nuotraukos, retos ir pačių Šlapelių išleistos knygos, žodynai, vadovėliai, katalogai ir atvirukai, jų rankraščiai, pašto ženklų ir monetų kolekcijos, drabužiai, aksesuarai, vaikų rankdarbiai ir žaislai, baldai ir meno kūriniai.

Šiandien, prisimenant 1939 m. spalio 27 d. – Vilniaus atgavimo dieną, dalinamės keliomis nuotraukomis iš muziejaus archyvo bei kviečiame paskaityti interviu su anuos laikus atsimenančiu Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniu – fiziku, habilituotu mokslų daktaru, buvusiu Lietuvos Mokslo Tarybos pirmininku Kęstučiu Makariūnu: „Buvau kariuomenės įžengimo liudininkas. Žinoma, pasitikti kariuomenės ėjau ne savarankiškai, o su vyresniaisiais. Tuo metu gyvenome Kęstučio bendrabutyje, dabartinėje Dionizo Poškos gatvėje. Pasitikti kariuomenės pirmiausiai ėjome į Ukmergės gatvę, kuri tada dabartiniu Konstitucijos prospektu tęsėsi iki pat Kalvarijų gatvės. Čia sulaukėme Lietuvos kariuomenės dalinių, žygiavusių į Vilnių Ukmergės plentu. Paskui, perėję Žaliąjį tiltą, nuėjome prie dabartinės Muzikos akademijos, kur Sierakausko gatve leidosi nuo kalno Vilniaus rinktinės dalis, atvykusi Kauno plentu. Nors buvo darganota rudens diena, pasitikti kariuomenės išėjo daugybė žmonių. Lietuviai džiaugėsi, lenkai stebėjosi, kad lietuvių kariuomenė atrodė geriau, negu jie manė. Man Lietuvos kareiviai atrodė gražiau, negu lenkų ir jau matyti rusų kareiviai: ir šalmai gražesni, ir milinės gražesnės, ir šautuvų durtuvai kaip dviašmeniai peiliai, ir buvo su odiniais auliniais batais su trumpais aulais, o ne autais apvyniotomis kojomis“.

Visas straipsnis čia.