Sigito Baltramaičio fotografijų paroda „Niujorko kaleidoskopas“

2015-07-22
Liepos 29 d. – rugpjūčio 23 d. muziejaus galerijoje vyko Sigito Baltramaičio fotografijų paroda „Niujorko kaleidoskopoas“.

Štai, ką rašo autorius apie „Niujorko kaleidoskopą“:

Reklamos stendai, vitrinų manekenai, savyje paskendę žmonės, bruzdančios gatvės – kasdieniai Niujorko gyvenimo atributai. Daug spalvų, daug triukšmo, daug skubėjimo. Nors ir pragyvenau ten vienus metus, bet taip ir nepritapau prie šio magiško, kerinčio ir kartu varginančio kasdienybės srauto, likau daugiau stebėtojas, laikinas gyventojas. Ir vis dėlto tame mieste praleistas laikas man buvo labai prasmingas, pripildytas kūrybinių ieškojimų, gyvenimo išminties ieškojimų.

Mano fotografijų serija „Niujorko kaleidoskopas“ – bandymas panagrinėti ir pazonduoti, koks tas niujorkietiškas gyvenimas. Pasirinkau naudoti atsitiktinės dvigubos ekspozicijos metodą. Beveik visą laiką su savimi nešiojausi fotoaparatą ir stebėjau viską, kas atsiverdavo prieš mano akis, kasdienius, eilinius Niujorko įvykius, be suplanavimo registravau akį patraukusius vaizdus, ir jie savaip susijungdavo juostelėje į neišskiriamą linijų, dėmių, faktūrų, spalvų rezginį. Kai pasiimdavau išryškintas skaidrių juosteles ir pažvelgdavau į jas pirmą kartą, vaizdų susipynimas visada mane nustebindavo, o kartais apimdavo nusivylimo jausmas, nes atrodė, kad tai tik kažkokia vaizdų kakofonija. Bet pasitaikydavo ir įdomių siurprizų, intriguojančių, jaudinančių gyvenimo sugretinimų, kurie suskambėdavo ir savo spalvų darna, ir kompozicija, ir unikalia gyvenimo interpretacija.

Meninė fotografija turi savitą kalbą. Nors ir vadovaujasi tais pačiais estetiniais principais kaip ir kiti vaizduojamieji menai, vis tik jos savitumas yra paremtas tuo, kad fotoaparatas adekvačiai ir tiksliai atkartoja pasaulio realybės išorines apraiškas, ir tai suprasdamas fotografas ieško individualaus savo kadro išskirtinumo, ieško ypatingų išorinių sąlygų, ypatingų reiškinių, ypatingos akimirkos. Dažnai fotografijos vertingumas tuo aspektu ir matuojamas. Didelės reikšmės turi fotografo gyvenimiška ir kultūrinė patirtis, filosofinis ir estetinis pasaulėvaizdis. Dar prieš sustingdama juostelėje gyvenimo akimirka yra jau sumodeliuota, sukadruota ir išskaičiuota.

Fotografuodamas Niujorką aš kaip tik stengiausi atsisakyti išankstinio suplanavimo ir konceptualizavimo. Tiesiog stengiausi įsileisti prieš mano akis judantį informacijos srautą, neieškoti ypatingų situacijų ar sėkmingų kadrų – leidau sau laisvai stebėti aplink mane vykstantį gyvenimą, stengiausi jo nevertinti, stengiausi savo veiksmais jo paveikti ar kaip nors surežisuoti. Norėjosi, kad pats gyvenimas visose savo apraiškose būtų aktyvus šio kūrybinio proceso dalyvis. Vėliau apžiūrinėdamas skaidres ar sėdėdamas prie kompiuterio bandžiau jau pats šifruoti, aiškintis ir suprasti dvigubų vaizdų kalbą. Jeigu fotografija prikaustydavo mano dėmesį ilgesnį laiką, jeigu neleisdavo mano intelektui lengvai papasakoti rišlią istoriją ar suformuoti įdomią koncepciją, jeigu sujudindavo mano vertinimo ir inertinio kategorizavimo pamatus, jeigu sugebėdavau įsiklausyti ir išgirsti, ką patys vaizdai nori man pasakyti, tai tą fotografiją atrinkdavau parodai. Dažnai tie du kadrai yra tam tikroje priešpriešoje, tarp jų užsimezga savitas dialogas, jie vienas kitą papildo. Bet kadangi tie vaizdai jungiasi žaismingo atsitiktinumo dėka jiems nepavyksta organiškai susijungti ir papasakoti kokią nors logišką, išbaigtą, intelektui suprantamą gyvenimišką novelę. Visada lieka vertinimo ir supratimo neišbaigtumas, lieka neatsakyti klausimai, lieka atviras kvietimas tiesiog būti, būti su tuo gyvu pažinimo- atpažinimo-suvokimo procesu.

Toks procesas reikalauja nuolatinio suvokimo atsinaujinimo, išsivadavimo iš stereotipinių vertinimų, iš inertiško mąstymo. Kai leidi protui tik stebėti, judėti laisvai nuo vienos nuotraukos vietos prie kitos, leidi dėmesiui pereiti nuo vieno vaizdo prie kito, palaipsniui pradeda formuotis supratimas, kad tarp atsitiktinai sugretintų vaizdų slypi gilesnės sąsajos, vaizdai prabyla ir pradeda pasakoti savaip – neįprastai, padrikai, nerišliai, bet pasakoja apie reikšmingus ir gilius bendražmogiškus dalykus. Vaizdų susiliejimas gali prajuokinti ar suerzinti, nuraminti ar šokiruoti, nustebinti ar užblokuoti suvokimą. Žinoma, tai labai individualus procesas, ir kiekvienas, priklausomai nuo nuotaikos ir pastangos atsiverti naujiems vizualiems patyrimams, gali pamatyti kažką išskirtinai savo…

Kiekviena fotografija man savaip įdomi, bet aš pasirinkau vieną, apie kurią norėčiau papasakoti plačiau savaip interpretuodamas. Šioje fotografijoje vaizduojamas vyras su skrybėle, laukiantis metro stotelėje, o kitame užklojančiame kadre ant tamsaus laiptų turėklo grubiai išrėžtas užrašas „MESK“ ir tolumoje matomi automobiliai. Visa fotografija tamsi tarsi prieblandoje, ir tik geležinkelio bėgiai veda į šviesą, o tais bėgiais į kitą pusę nuvažiuoja traukinys. Kitame kadre esantys automobiliai taip pat yra lyg potenciali galimybė pajudėti kažkur iš šitos stotelės. Iš tamsos į šviesą – pažįstama koncepcija. Bet tęskime toliau. Kadro viduryje ant platformos stovi žmogus juodais žydų ortodoksų rūbais – juodu apsiaustu, juoda skrybėle; stovi vienišas, ramus ir orus. Jokio skubėjimo, jokio sudirgimo, jokio nekantrumo – atrodo galėtų stovėti visą amžinybę, gal tas jo laukiamas traukinys niekada ir neatvažiuos. Ramus laukimas, susiliejant su jį supančia aplinka, susitaikymas su aplinka ir pačiu savimi. Kitame kadre negrabiai aštriu daiktu išrėžtas ant turėklo žodis stipriai kontrastuoja su ta ramia žmogaus laikysena. Romumas ir agresija. Matyt kokiam nors savo vietos gyvenime ieškančiam jaunuoliui norėjosi kažkaip save įsiamžinti, palikti savo pėdsaką. Kadangi tas užrašas išrėžtas Niujorke, su lietuvišku žodžiu jis nieko bendro neturi. Aš ilgą laiką nežinojau, ką jis reiškia, tiesiog galvojau: šiaip atsitiktinis raidžių kratinys. Bet, kai pasidomėjau internete, sužinojau, kad tuo žodžiu apibūdinamas žmogus, turintis išskirtinių savybių, galių. Ir tada, kai žvilgsnis vėl juda atgal link laukiančio žydo, jis juda kartu su tuo jaunuolio brutaliu noru susireikšminti ir tada ateina supratimas, kad svarbias savybes turi tas tylusis žmogus, tas savo vietą ir vertę žinantis žmogus, tas aplinkos ir įvykių nepaveiktas žmogus.  O tas kitas, kurio kadre ir nėra, raižydamas turėklą galvojo, kad tai kažkokiu būdu suteikia jam galių ar įteisina jo galias, bet liko tik negrabus ženklas lyg koks vizualinis keiksmažodis, kontrastuojantis su ramia žydo figūra. Kaip koks beribiame laike nenuilstamas, piktas romiųjų persekiojimas.

Sukant kaleidoskopą stikliukai viduje kaitaliodamiesi akimirksniui sustingsta kokiame nors spalvingame ornamente, kitą akimirksnį jau kitame. Nedidelis krustelėjimas ir jau kažkas nauja, pabandysi pasukti atgal, bet jau tas pats ornamentas nesugrįš. Man fotografuojant vaizdai lyg kaleidoskopo stikliukai sustingo įvairiuose vaizduose. Antikinė skulptūra globoja išplerusį, negrabiai snūduriuojantį vyrą, Disnėjaus žaislai erzina ir juokiasi iš laisvės statulos, aukso atspindžiai klojasi ant šaligatvio po merginos ir šuniuko kojomis… Kai aš vis iš naujo pasižiūriu į savo Niujorko fotografijas, kiekvieną kartą aš pamatau kažką naujo, suprantu kitaip nei anksčiau. Tikiuosi, kad ir šios parodos žiūrovas galės pamatyti šiuose darbuose kažką įdomaus ir svarbaus pačiam sau.