Rugsėjo 10d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje įvyko šiaurinio budizmo religinės tapybos – ritininių piešinių thankų – parodos atidarymas. Paroda veikė iki rugsėjo 23 d. Muziejuje taip pat buvo rodomi filmai apie Tibetą.

Apie thankas:

Šiaurinio budizmo sakralinei dailei skirtos parodos pagrindą sudaro religinės tapybos – ritininių piešinių thankų – eksponatai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Rytų meno kolekcijos. Ši paroda – tai Tibeto kultūros dienų, lydinčių Jo šventenybės Dalai Lamos XIV vizitą Lietuvoje rugsėjo 11–14 d., dalis.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje sukaupta Rytų meno kolekcija – viena vertingiausių Lietuvoje. Svarbią jos dalį sudaro ir autentiški XIX a.–XX a. vid. budistų sakralinės tapybos eksponatai iš Tibeto, Mongolijos, Buriatijos. Parodoje rodomos thankos suteikė retą galimybę žiūrovams susipažinti su unikalios tūkstantmetės Tibeto kultūros, paveikusios ir gretimas Azijos šalis, religiniu paveldu, dabar saugomu Lietuvoje.

Thankomis tibetietiškai vadinami budizmo šventųjų ir mokytojų, dievybių, jų Mandalų paveikslai, tapyti tradiciniais augalinės bei mineralinės kilmės dažais ant gruntuotos drobės, rečiau šilko. Kai kurios detalės gali būti pagražinamos auksiniais dažais. Šie sakraliniai paveikslai paprastai būna įsiūti į prabangų brokato audeklo aptaisą, o pats piešinys pridengiamas specialia šilkine užuolaidėle, kuri, esant reikalui, pakeliama ir suimama dekoratyviomis klostėmis. Medžiaginio rėmo viršuje ir apačioje pritvirtinamos medinės lazdelės, kurios suteikia visai konstrukcijai tvirtumo, todėl thankas ne tik lengva pakabinti ant sienos, bet ir patogu saugoti ar transportuoti, susukus į ritinėlį.

Thankų įvaizdžiai, kaip įprasta religinio meno tradicijai, turi per ilgus amžius nusistovėjusią griežtą ikonografiją, aiškiai apibrėžtas personažų ir siužetų vaizdavimo taisykles. Taigi thankas tapantis dailininkas neieško improvizacijos laisvės, bet siekia kuo tiksliau perteikti budistinės vaizduojamosios dailės kanoną.

Thankos puošia šventyklų vidų, o per svarbias religines šventes didžiulės, net keliasdešimties kvadratinių metrų ploto thankos iškabinamos ant išorinių vienuolynų sienų ar ištiesiamos kalvų šlaituose. Vis dėlto dažniausiai tikintieji thankas kabina virš namų altoriaus, ant kurio stovi bronzinės dievybių statulėlės, ir naudoja jas asmeninei meditacijos praktikai: iš pradžių gerai į paveikslą įsižiūrima, paskui sukuriamas atvaizdas vidinio mentalinio regėjimo lauke ir į jį susitelkiama. Taip siekiama įgyti dvasinių savybių, būdingų medituojamai dievybei ar šventajam.

Parodą papildo ritualiniai objektai ir atributai, priklausantys privatiems asmenims. Daugiausiai eksponatų parodai paskolino Petras Golovač, taip pat Laisvė Apeikytė ir Algirdas Kumža. Be to, parodoje rodomi ir eksponatai iš Jurgos Ivanauskaitės palikimo. Tai įvairūs sakralinę tibetiečių gyvenimo pusę atskleidžiantys daiktai: altorinės statulėlės, kasdienių religinių apeigų atributai, ritualiniai muzikos instrumentai, vienuolių šokiams naudotos apeiginės aprangos detalės, religinės simbolikos kupini namų ir šventyklų puošybos pavyzdžiai ir kt. Rengiant parodą, naudotasi tibetologo A. Kugevičiaus sudarytu Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Rytų meno kolekcijos katalogu (Vadžrajanos dailės kūriniai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, in: Kultūrologija. 16: Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos. VII. V., 2008, p. 338–402).

Tekstą parengė Radvilė Racėnaitė