Trečiadienį, kovo 2 d. 18 val. kviečiame į Vilmos Vasiliauskaitės tapybos parodos „Įsisapnavimai“ atidarymą.

„Didieji simboliai į Vilmos Vasiliauskaitės kūrybą atėjo ne iš kart, tačiau, atkeliavę, pasklido plačiais ciklais, jungdami spontanišką saviraišką ir ilgą meditaciją, jautrumo pliūpsnius ir ilgai išjaučiamas formas. Taigi, meniniai ciklai anaiptol nenuslopina tapytojos impulsyvumo: juk temos yra lyg šokio partneris, kurį kuo daugiau patiri, kuo labiau jauti jo įnorius, tuo labiau išreiški savo audringumus. Pirmoji į Vasiliauskaitės pasaulį iš archetipų slėnių atkeliavo šokėja, baleto. Šokio ir medžioklės figūros visais laikas, gal net nuo neandartaliečių, buvo dailininkų dėmesio centre. Ritminiai ir ekstatiniai judesiai išreiškė ritualinę magiją, atverė iki kalbinius pasaulio jautros klodus, kurių reikšmių nebesuprantame. Čia panašiai kaip su seniausiomis sutartinėmis: žodžiai liko, o jų reikšmės pasislėpė, šokio figūras mes kartojame, o kokius dievus ir demonus viliojame ir iš kur – nepamename. Jų šaltiniai pasislėpė minčių toliuose, o gal kolektyvinėje pasąmonėje – ten, kur gyvena jausmai ir sapnai. Iš paslaptingų ir daugiasluoksnių slėpinių atkeliauja troškimai ir pasirodo simboliniais, mitiniais pavidalais. Vienas iš mitinių vėjų ir pasakų paukščių simbolių yra šokis. Sapne skriejame, o gyvenime šokame. Šokis yra sapno skrydis ir pasakojimas apie vėjus – apie Vajų – ir paukščius vienu metu. Baleto šokėjos ant pirštų galiukų pakyla ir, beveik, skrenda. O V. Vasiliauskaitės skraistės jas paverčia vėjūkėmis, debesėmis, tokiomis lengvomis, kad reikia įžūlumo to norėti.

Vėliau pasirodė liudnieji juokdariai, atskleidę nelaimingą ironiją, išsigandusį sarkazmą, žiemos, mokyklos, visuomenės. Galbūt šis ironiškas liūdesys ir nerimas paskatino Vasiliauskaitę atsigręžti į gyvūnų alegorizmą. Dievai dažniausiai pasirodydavo gyvūno forma ir tuo pažymėdavo savo nuotaiką: meilės, išdidumo ar nirtulio. Dailininkai vaizduoja žvėris ir tai yra mūsų pirmoji alegorinė kalba, kurios dėka mes supratome savo jausmus, nuo ko prasidėjo animizmas – dvasių garbinimas, ir fetišizmas, galių radimas tigro iltyse ir erelio plunksnose. Vienas ryškiausių archetipų yra jaučio, vadinasi ir tauro arba stumbro, figūra, kuri lydi žmoniją nuo akmens amžiaus. Jautis yra darbingumo, galios ir vaisingumo simbolis. Jis pasakoja apie vargus, kurie mus spaudžia, apie galias, su kuriomis jas pakeliame, apie sunkiai valdomą nirtulį, kuris įkvepia, ir apie nesenkantį seksualumą, kuris traukia ir gąsdina. Europos dailės istorija mena daugelį alegorinių jaučių, nuo galingų dievų iki pavargusių karvių. Vasiliauskaitė įžengia į jaučių pasaulį kaip Europa, kaip S. Botičelio „Pavasaris“ (V.Vasiliauskaitės „Autoportretas.Vainikas jai tinka“).

Vasiliauskaitės jaučių ciklas didelis. Kodėl jie, o ne žirgai ar šunys? Veikiausiai dviragius išlaisvino vilionės: autoritetai, atsiminimai, svajonės, tūkstančio metų dailės istorija. Dzeusas pasivertęs jaučiu pagrobė Europą. Kas gi ji ir jis buvo? Įrodinėjama, kad žodis „Europa“ senąja finikiečių kalba reiškė „Vakarai“, mūsiškai – Vakarė. Diena baigiasi kai Vakarę Europą pagrobia jaučio pavidalo dievas, panašiai, kaip mūsų Eglę išveža Žilvinas, žalčių karalius. Tada ateina naktis, kuri truks gal tik kelias valandas, o gal šimtmečius, priklausomai nuo to ar išmelsime Aušrinės pakilimą. Dzeusas pasirodo jaučio, o ne žirgo pavidalu ir, veikiausiai, net ne jaučio o tauro, nesuvaldyto, neprijaukinto. Jis ir pagrobia sau Vakarę, palikdamas žmones snausti tamsoje. Tik vėliau vakariečiai (europiečiai, tai tas pats žodis) sumąstė, kad gal verta ginti savo tapatybę. V.Vasiliauskaitė ieško taurų dvasios stumbrų akyse. Manau, tai yra teisinga. Stumbrų akys pasruvusios kruvina saulė, – tai nirtulio ir pasipriešinimo simbolis. Stumbras ne karvė, ant jo – nejosi. Dzeusas grobia, o ne jį kinko. Galbūt todėl viename iš Vasiliauskaitės paveikslų matome jautį su smaragdo ragu, kas rodo jo taurumą (Europos pagrobimas III“). Tik toks ir grobia Vakarę – Europą.

Vasiliauskaitė bando priprasti pati prie stumbrų ir jaučių, ir prijaukinti juos prie savęs. Veikiausiai tai dar tęsis ne dieną, gan net ne vienerius metus. Kas jai jautis? Gal dievas, tėvas, karžygio personažas, nevaldoma gamtos aistra (Perkūnas)? „Europos Pagrobimas I“ vaizduoja nevaržomą galią, kūną, kailį, šnervės, beveik kvapą. Stipri vaizduotė yra sinestetiška, jei įsijausite pajusite ir dinamiką, ir jaučio kaitrą, ir jo smarvę (kas kam). O šokėja ir yra Europa, ant pirštų galiukų. Jautis masyviu artumu užgožia saulę, kuria šešėlį ir yra audrinančios tamsos nešėjas, alsavimu atverčiantis mus atgal į žvėris. Raudonas nirtulys rodo gyvybės galią. Iš jos, iš pasionariškumo gimsta nirtulingiausi palikuonys. Vaisingumas ir gyvybė yra nirtulingi, jie turi laimėti, antraip – negimsi, neišliksi. Gamta laimina nevaržomą aistrą, kuri pasireiškia riaumojimu ir aršumu. Šiandieninė elegantiškų klubų ir glamūrinių žurnalų žmonija vengia šių pasionarijų, laiko juos pavojingais civilizacijai, kultūrai, lygioms teisėms, humanizmui, taikai. Pasak Sofoklio „Oidipo“, aistra apakina ir filosofai, stoikai ir epikūriečiai, kviečia ją nuraminti iki rusenimo. Priešingai, gamta įpučia gaisrus ir alsuoja nirtulio pilna krūtine. Civilizacija jaučio gamtą išgujo, užginė, užrakinto Mėlynbarzdžio požemiuose, pasąmonės cėlėse. O Vasiliauskaitė ryžtasi pažvelgti pro plyšį… Kitame paveiksle „Europos pagrobimas II“ ji jau ironizuoja ir kalba kičo vaizdais. Seksuali „pupytė“, menanti save Europa ant raguotos karvės keliauja į salą pas savo mielą „Pabaisą“. Makiažo „vakarės“ kinko karves (jaučių neranda ar bijo?) ir imituoja savo pačių pagrobimą, o paskui apsimeta radusios turtingas pabaisas ir dovanų – salą, kad ir plytų kalėjimo pavidalo.

Archetipų kalba braunasi į patį atminties centrą ir transformuoja asmenybę, tokia galinga yra jų įtaka. Kiekvieno archetipo paveikumas yra matuojama jo atminties ir galvojimo, jo sapnavimo laiku arba kiekiu. Kuo labiau jis įsibrauna į jūsų odą, kuo ilgiau pamenate, tuo plačiau jo akimis matote. Žinoma ne jaučio kruvinomis, o jo alegorijos, gal net ne šokėjos, bet blizgių žurnalų vartytojos. Tačiau, visas ciklas pasireiškia kaip maginis, ritualinis užbūrimas ir jei jums jis įsiminė, jei jį jaučiate ir galvojate, jo keičiamasis darbas jau prasidėjo.

Vasiliauskaitės paveikslai įsimintini, nes kalbasi su tūkstantmečiais archetipais, todėl jų ir nematant jie šneka, kaip kiekvieno individualus vaizduotės šaltinis. Tapyti tokiomis temomis yra rizikinga, nes jomis kalbėta šimtus, tūkstančius kartų. Tačiau kažkas tai turi šnekėti, rodyti tūkstantį pirmąjį kartą, antraip pasakos ir mitas mirs. O kai dailininkas gyvai ir savitai, per savo jausmus ir kūno judesius atkartoja, mitai ir archetipai prisikelia. Vieniems kreiviau, kitiems išraiškingiau, tretiems priimtinu kičo pavidalu. Čia vis dar ta pati ritualinė ekstatika, kaip pirmykščio žmogaus oloje: dailininkas prikelia dvasias. Kiekvienas kvapas, prisilietimas, spalva ar eilių eilutė, muzika yra verti savo išliekamumu mūsų vidinėje erdvėje: kiek jie jos sukuria, kiek įsitvirtina, kiek padeda kurti tas pasąmonės dausas. Nesąmoningi slėpiniai, ten kur vaikšto mūsų nuogi troškimai, yra nukabinėti paveikslais, net skamba muzika, sakomos eilės, bet tik tiek, kiek jų atsimename, kad ir pakitusiame pavidale.

Jaučių ir juokdarių temos sintezė yra jos politiniai karnavalai: su lapėmis, briedžių galvomis ir skerdyklos kruvinais takais. Politika nuolat konkuruoja su erotika ir nirtuliu, juk ji yra gyva įtampa ir priešiškumas. Tik beveik mirusi politika nusirita iki mažų kičinių makiažinės Europos intrigėlių. Paveiksle „Nusiėmę kaukes“ Rotušės aikštėje matome procesiją, o gal dar jos laukimą – nes kilimu niekas neina (gal jau pirmi nuėjo?). Procesijos įtraukia pavienius šokius, daugelio ratelius, iškilmingas eitynes, karnavalo elementus su juokdariais ir daugeliu žvėrių pavidalų. O kitą kartą, procesijos atsiskiria nuo karnavalų ir tampa pasakojimais apie dievo ieškojimą arba apie klystkelius ir prakeikimą. Procesiųjų nėra nei Dantės Pragare, nei Rojuje, tačiau jų daug Skaistykloje, nes procesija keliauja. Žemė ir yra skaistykla. Raudonas kilimas yra šlovės, didingumo geismo, troškimo žengti šlovės viršūnėje ir kartu tai siaubo klampynė, kelias į skerdyklą. Daugelis pasakysime, kad viskas priklauso nuo to, kaip jis paklotas, kiek jis švarus. Į tai galime atsakyti, kad švariausi būna ciniškiausi. Lelijos – hierarchiškos, simbolizuoja galią. Vasiliauskaitės paveiksle valdovas ir rotušė traukia ir stumia vienas kitą. Traukia, nes abu yra politinės organizacijos kūriniai, o stumia, nes valdovo galia pažeidžia rotušės pilietinius principus. Paveikslas palieka pastebimą įtampos, konflikto, dramos jausmą, kuris būna kas kartą, kai apsimetėliai įžengia į savivaldos šventyklą.

Nuosekliai Vasiliauskaitės kūryboje pasirodo religinės temos, tik ta religija kiek kitokia. „Pokalbyje“ – matome moters nusivylimą, susidūrus su klausytoju, kuris negirdi, su kritiku, kuris karksi kaip papūga. Kai negirdi tu jo ir tavęs jis, tai tarsi viskas teka pro pirštus ir nieko nelieka, na, nebent, – vienatvės skausmas, arba tuštuma. Pokalbis su papūga būna tuščias. Papūga neklauso, negirdi, ji nėra tavo išpažinties liudininkė. O gal, kartais, ir gerai – negirdėti kito. Kai nieko negirdi ir tavęs niekas neklauso, tada pasaulis ima dvejintis, tikrovė tampa siurealia, haliucinuojančia – tavo paties psichikos tęsiniu, tavo paties nuodais. Geriau išpažinties nostalgiją perteikia „Klausytojo“ paveikslas. Klausykla… tačiau vietoje kunigo – Ogiusto Rodeno „Mąstytojas“. Jis ir yra įsivaizduojamas gebančiu išgirsti, o kitoje pusėje moteris. Ji simbolizuoja supratimo laukimą.

Kiekvienas turi savo anima, kuri gyvena kai yra išklausoma, kai yra girdima, kai su ja kalbamasi. Kitoje pusėje slypi neišklausytos maldos, nesuprasti troškimai ir negebėjimas dvasiškai išsivalyti. Susvetimėjusiame, socialiai atitolintame, instrumentiniame vartotojų pasaulyje jautrus išklausymas ir girdėjimas yra prabanga. Išpažinties sąlyga yra paslaptis, – ar daug tokių paslapties saugotojų rasime? Tačiau imlus girdėjimas ir saugi tyla yra sąlyga, kai be apgaulės ir vaidinimo gali atverti savo dugną, pasikalbėti ir prisikelti. O klausytojo, mąstytojo darbas sunkus, juk jis turi išgerti šią tamsą, ištverti jos grėsmę, o gal tuštybę. Išpažintis yra ne šiaip sau religinis prisipažinimas Dievui per kunigo ausį. Tai būtų per daug banalu. Išpažintis reiškia, kad kas nors gali išklausyti ir tik tada tu pats, gal po šimtojo pasakojimo pradėsi suprasti. Klausantysis yra tavo stebuklingas sielos veidrodis, o be išklausymo – negali suprasti kas su tavimi vyksta. Ir štai ateina girdintysis ar girdinčioji, kuriai tu gali papasakoti kas slepiasi po tavo jaučio kruvinomis akimis ar moters-jaguarės baleto šokiu su debesimis.“

Profesorius Gintautas Mažeikis