Lygių galimybių plėtros centras projektui „Moterų portretai“ pristatė Mariją Šlapelienę, kaip drąsią ir ryžtingą moterį, kūrusią Lietuvą.

„Versli ir ambicinga Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880–1977) įkūrė vieną seniausių, daugiau nei 40 metų Vilniuje veikusį lietuvių knygynų.

Marijos tėvai, nors ir lietuviškų šaknų, namie kalbėjo lenkišku-baltarusišku žargonu. Jauna gimnazistė Marija lietuvybę atrado pati – įsitraukusi į chorų ir mėgėjų teatro veiklas – ir visam gyvenimui tapo aršia patriote. Tėvų namuose slėpė lietuviškas knygas, o netrukus, vos sulaukusi dvidešimt ketverių, Petro Vileišio buvo paskirta valdyti knygyną. Gavusi raktą Marija žvalgėsi po tuščias lentynas ir knygų prikrautas dėžes su užduotimi iš esmės pradėti organizuoti profesionalų verslą.

Lankydamasi pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę susipažino su Jurgiu Šlapeliu, ir 1906 m. jau susituokę kartu įkūrė „M. Šlapelienės knygyną“. Jurgis, kaip kalbininkas ir vertėjas, ėmėsi leidybos, o pačiame knygyne abu tandemu dirbo net per penkias okupacijas ir visas jų atneštas kratas. Už šią idėją Marijai net ir Lukiškių kalėjime teko pabuvoti!

Lietuviškos knygos atkeliaudavo ir buvo siunčiamos į visą pasaulį – Berlyną, Čikagą, Pietų Afriką ir net Kiniją. Prieš daugiau nei šimtą metų! O pas Šlapelius prie arbatos puodelio rinkosi jų vaikų krikštatėviai L. Didžiulienė, J. Basanavičius, Vaižgantas, K. Petrauskas. Pastarasis, beje, pakvietė Mariją tapti pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ atlikėja. Marija tuomet augino kelių mėnesių dukrą, taigi Kipras leido jai repeticijas lankyti lanksčiu grafiku. Ir savo pareigas Marija puikiai suderino.

Vyrui vis užsiimant kitais darbais, o vėliau susirgus ir mirus, visi knygyno darbai tekdavo būtent Marijai. „Visko išsižadėčiau, viską išmesčiau, tik nei vienos knygos“, – rašė ji. Deja, savo akimis matė, kaip knygyną palieka penki sunkvežimiai lenkų valdžios konfiskuotų knygų.

Knygynas galutinai likviduotas 1949 m. Sekama saugumiečių, užspeista į vieną kambarėlį, aiškiai žinojo – visos okupacijos praeina, Lietuva bus laisva, ir savo butą ruošė tam, kad jame būtų įkurtas muziejus. O iki tol – vis kokiam studentui įduodavo po atviruką su Vyčiu.

Julija Matjošaitienė-Biliūnienė rašė, kad „būti Vilniuje ir nematyti Šlapelienės, tai lygu būti Romoje ir nematyti popiežiaus“.

Nežinojai apie Mariją? Daugiau: http://gap.lt/moteru-portretai/visuomenine-veikla/„