Spalio 20 d. buvo atidaryta Vitos Balinskienės paroda „Iš akies“. Autorė apie savo ekspoziciją ir jos sumanymą:

Žiūrint kaip pažiūrėsi: įdėmiai ar prabėgom, kitu kampu, kito akimis, toliaregiškai, trumparegiškai, pro žiūroną ar padidinimo stiklą …. Šį kartą pažiūrėjau pro objektyvą ir pamačiau, kad žiūriu kažkur pro šalį, ne ten, kur nusitaikiusi fotoaparato akis ir ne ten, kur žiūri mano akys. Nematau, kas po kojom, kas prieš nosį. Matau daugybę sluoksnių, versijų ir istorijų.

Iš vaikystės pamenu, kaip troleibuse žiūrėdavau į žmones ir įsivaizduodavau, kur jie važiuoja, iš kur, ką valgė, su kuo. Ir matydavau. Bet ne akimis. Arba pabusdavau ryte ir gulėdama lovoje ilgai stebėdavau plyšius sienose, lubose, medžio rieves, vinių šešėlius. Išvysdavau ten daugybę dalykų. Manau, daug kam taip būna vaikystėj, bet paskui reikalai, rūpesčiai, naudos ieškantis žvilgsnis užgožia kūrybišką požiūrį.

Buvau apkurtusi 100 procentų. Nebuvo baisu. Tyloje džiaugiausi, kad matau 100 procentų. Kai negirdi, gali matyti dar daugiau. Kai klausą vėl atstatė 100 procentų, rega išlaikė užaštrintą žvilgsnį. Yra ką veikti. Tik kur tai dėti?

Aurelianas Buendija G. Markeso romane „Šimtas metų vienatvės“ darė savo trobos dagerotipus iš visų pusių, norėdamas juose užfiksuoti Dievo paveikslą. Praėjo daug amžių, technika ištobulėjo, bet aš norėčiau to paties. Kai ilgai žiūri ne į vieną tašką – įsižiūri, pamatai rąstą savo akyje, pamatai savo artimą be krislo akyje. Daugybę kartų nufotografuoji akį ir paskui ji pati nusifotografuoja. Daugybę kartų nupieši akį – ji pati nusipiešia. Ir tai jau nebe akis, o kažkokia apvaizda, rutulys-zondas.
Akis – tobulas kamuolys, ji neatsitiktinai tarsi nesiderina su mūsų kūnu. Jame nėra daugiau tokių tobulų geometrinių figūrų. Keista, kad turime net du tokius rutulius – kosmosus mumyse.

Matančiojo ir matomojo ne-perregimas dialogas lyg begalinė holograma atsispindi Visatos pakraščiuose ir gyvena amžinybėje. Kur niekas nebekinta, viskas saugiai padėta, įrašyta amžiams kaip praregėjimas, kuriame matantysis mato, kad jį mato matantysis, o matomasis taip pat mato, kad jį mato matantysis…. tiek kartų, kiek pasaulyje akių.

Žiūrint kaip pažiūrėsi. Koks požiūris, toks ir matymas. Gal tai susiję su regėjimo lauku. Kuo platesnis akiratis, tuo daugiau matymo kampų, tuo didesni apžvalgos atstumai, tuo laisvesnis žvilgsnio atsitraukimas. Gyvenimo matęs žmogus ramiai žiūri į ateitį, dabartį ir praeitį. Išsiryškina ir susitaiko. Ramybė yra taika. PACE. Pamatyti dalykus neprimetant savo žvilgsnio – pamatyti tiesą ir susitaikyti. Tai siekiamybė. Kol kas plečiu akiratį ir dalinuosi savo pamatymais.