Knygynas

Kuomet 1904 m. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, Lietuvoje pradėti steigti knygynai. 1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, beveik 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje. Šlapelienė jau turėjo darbo knygyne patirtį ir kontaktus su visais knygų leidėjais. Jiems visiems buvo išsiutinėtas kreipimasis, kuriame išdėstytas naujojo knygyno tikslas – skleisti lietuvišką knygą ir šviesti žmones. Taip pat paprašyta knygų skolon, duodant garbės žodį už jas atsiskaityti. Tik pradėję veiklą Šlapeliai išleido 1906 metų katalogą, kurį visiems siuntinėjo ir dalino nemokamai. Prasidėjo darbas, kuriam vadovavo Šlapelis, ir dirbti sekėsi. Iš pradžių knygynui ir mokesčių nereikėjo mokėti. Tuo metu knygynai, kurie prekiavo tik knygomis, buvo priskirti prie švietimo įstaigų ir atleisti nuo bet kokių mokesčių. Jie atsirado tik 1915 m., kai Vilnių užėmę vokiečiai mokesčius uždėjo absoliučiai visiems prekiaujantiesiems.

Jau po kelerių veiklos metų Šlapeliai buvo užmezgę ryšius su visais lietuviškų knygų leidėjais ir gaudavo visą leidžiamą literatūrą. Daug Amerikos knygynų ir laikraščių redakcijų siuntė knygas ir laikraščius Šlapeliams, ypač – didžiausias Čikagos leidėjas Antanas Olševskis, nemažai leidinių susidarydavo atsisiųsdinus juos iš visų didesnių ir mažesnių Lietuvos leidėjų. Knygynas priimdavo leidinius ir iš pačių autorių parduoti komiso pagrindais, daug knygų papildydavo knygyno sandėlius bankrutavus ar uždarius kitus knygynus ar jų lietuviškos literatūros skyrius (Jozefo Zawadskio, „Birutės“, „Vilniaus žinių“, „Lietuvos“, „Švyturio“ ir kt. knygynai). Savo knygyne Šlapeliai turėjo visus Lietuvių mokslo draugijos išleistus leidinius: tiek caro valdžios metais, tiek vokiečių ir vėliau lenkų okupacijos sąlygomis.

„Karo laiku prie vokiečių 1915–1918 m. Lietuvių mokslo draugija spausdino labai reikalingų vidurinėms mokykloms vadovėlių. Kai tik knygos būdavo išspausdintos, aš visas nupirkdavau ir gabendavau į knygyną. Paskui jos keliaudavo po plačiąją Lietuvą, kur kas jų reikalavo“, – atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Lenkų laikais vadovėliai buvo gabenami iš Lietuvos, kur kartais gavę leidimus Šlapeliai nuvykdavo knygų ir periodikos.

Prie knygyno veikė Lietuviškų knygynėlių draugija – Šlapeliai komplektuodavo populiarių knygų bibliotekėles ir siųsdavo į provinciją.

Šlapeliai įkūrė pirmąjį lietuvišką „skolinamąjį knygynėlį“, kuris buvo labai populiarus ir veikė visą knygyno gyvavimo laiką. Skolintojas turėdavo palikti knygos vertės užstatą, o už skaitymą buvo imamas nedidelis mokestis. „Skolintojų buvo nemažai – ir senų, ir vidutinio amžiaus žmonių, ir jaunimo. (…) Šlapelis rūpestingai knygynėlį prižiūrėjo. Vis naujausiomis knygomis jį papildydavo, tenkino skaitytojų reikalavimus, pageidavimus,“ – atsiminimuose rašė Šlapelienė.

Labai svarbų veiklos barą – knygų leidybą, knygynas pradėjo 1907 m. Pirmoji išleista Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Tačiau knygų leidyba buvo pakankamai brangus verslas. Kai 1908 m. Peterburgo Mokslų akademija pasiūlė Šlapeliui redaguoti  didžiulį Antano Juškos žodyną, tik pradėjęs gauti honorarą jis galėjo iš knygyno lėšų leisti daugiau knygų. Šlapelis reiškėsi ne tik kaip knygų leidėjas, bet ir kaip autorius, sudarytojas, vertėjas ir nepamainomas kalbos redaktorius. Tuomet buvo išleista Stasio Matulaičio „Trumputė Lietuvos istorija“, Petro Bendoriaus ir Prano Daugirdo aritmetikos uždavinynai, paties Šlapelio parengtas „Lietuviškai-rusiškas žodynas“, Kristijono Donelaičio raštai. 1912 m. išleistas albumas „Lietuvių kryžiai“ su Jono Basanavičiaus įžanga. Buvo leidžiami nedideli apsakymų rinkiniai ir romanai, poezijos rinktinės ir mokslinės publikacijos. Suaktyvėjus mėgėjiškiems teatrams buvo leidžiami ir nedidukai scenos veikalai, gaidų rinkiniai, ypač liaudies dainų. Šlapeliai sudarė ir išleido jaunimo mėgstamų dainų rinkinį „Lakštutės giesmelės“.

Šlapelių knygyno leidiniai visada buvo rūpestingai parengiami bei suredaguojami ir tai nelikdavo nepastebėta (pvz., 1919 m. spaudoje prie gražia kalba parašytų knygų priskirti Žemaitės raštai ir Šlapelių leidiniai).

Populiarūs buvo knygyno leidžiami atvirukai bei vadinamieji „laiškeliai“, t.y. popierius laiškams su spausdintais tekstais. Vienas pirmųjų atvirukų buvo Petro Rimšos skulptūros „Lietuvių mokykla 1864–1904“ reprodukcija su užrašu „Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje“, išleista ir kitų lietuvių dailininkų darbų reprodukcijų, daug atvirukų patriotine tematika (pvz., su himno tekstu ir Lietuvos kunigaikščių atvaizdais).

Knygyno veikla ir leidybinis darbas nenutrūko nei karo metais (1916–1920 m. išleista 16 leidinių), nei lenkų okupacijos laikotarpiu, kuomet valdžia knygynams ir leidykloms buvo uždėjusi milžiniškus mokesčius. Per 19 lenkų okupacijos metų knygynas išleido arba pradėjo spausdinti 16 leidinių – vadovėlių, šviečiamojo pobūdžio knygelių ir grožinės literatūros kūrinių, taip pat Šlapelio žodynus.

Knygyno veikla ir bet kokia leidyba užsibaigė po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia, kelerius metus nejudinusi Šlapelienės, 1949 m. pareikalauja skubiai atlaisvinti knygyno patalpas. Vidaus reikalų ministerijos nurodymu Lietuvos knygų rūmai be jokio atlygio perima M. Šlapelienės knygyno likučius. Nesurašytos knygos ir kiti spaudiniai sukraunami į penkis sunkvežimius ir išvežami. Taip 1949 m. liepos 21 d. knygynas buvo likviduotas.

Po kelerių metų buvo paskelbta, kad Knygų rūmai perėmė iš Šlapelių knygyno apie 10 tūkst. leidinių. Dėl šių gautų knygų ir kitų leidinių Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų Lietuvoje.