Namas

Keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtas Pilies gatvės namas, į kurį Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima iš Saracėnų gatvės atsikraustė 1926 m., turi seną savo gyvenimo istoriją (pasiklausykite LRT radijo laidos „Atrask Lietuvą“ įrašo su muziejaus direktore Jolanta Paškevičiene čia).

Šioje vietoje stovėjusį namą mena jo pagrindas – XV–XVII a. rūsiai. Šalia buvo stačiatikių metropolito jurisdika su cerkvėmis ir savitu gyvenimo ritmu. Tačiau apie tą laikotarpį nėra išlikusių jokių duomenų, jokių įrašų miesto vaito teismų knygos magistrato jurisdikos dokumentuose.

Istoriniuose šaltiniuose toje vietoje magistratui priklausiusi valda pirmą kartą paminėta 1672 m. Žinoma, kad 1682 m. „Apostolovska“ vadintas namas priklausė auksakaliui Stanislovui Danilovičiui. 1748 m. gaisro metu namas sudegė.

XVIII a. viduryje ant senųjų gotikinių rūsių atstatytas pastatas įgavo baroko architektūros bruožų. Tuo metu praplėstuose rūsiuose iš įvairių atspalvių raudonų plytų buvo išmūryti barokiniai skliautai, sienose įrengtos nišos. Šalia didelio rūsio buvo įrengti ir du mažyčiai. Viename iš tų rūsių buvo krautuvė, į kurią buvo galima patekti pro duris iš gatvės pusės. XVIII a. pabaigoje pirmajame aukšte įrengta krautuvė, antrajame – nuomojami gyvenamieji kambariai. Mažame uždarame kieme buvo arklidė dviem arkliams laikyti ir sandėlis.

XIX a. pradžioje namas įgavo klasicizmui būdingų bruožų. Vidiniame kiemelyje įrengta atvira galerija. Tuo metu, ar kiek anksčiau, buvo pastatyti klasicistinio stiliaus vartai, vedantys į vidinį kiemą. XIX a. pirmosios pusės dokumentuose minimos rūsiuose buvusios trys krautuvės, kurį laiką veikęs nedidelis viešbutis, vyno parduotuvė, Vincento Piotrovskio traktierius.          

Istorikės Arimetos Vojevodskaitės rastuose dokumentuose ir tyrimuose, saugomuose Vilniaus apskrities archyve, išvardijamos ir savininkų pavardės. O jų būta daug: Rohačevskiai, Kanonovičiai, Dominykas Grekas ir jo palikuonys (tuo metu namas buvo vadinamas „Grekovska“), rotmistras Stetkevičius, kubilius Petras Felcobéras ir jo palikuonys. Visi jie namą pritaikydavo praktinėms reikmėms: prekybai, nuomai, sandėliavimui, tačiau ne savo būstui. Rekonstrukcijų metu namas pakisdavo, tačiau, įspraustas tarp aplinkinių didesnių valdų ir namų, visada išlikdavo mažas.

Dėl savininkų kaitos, nuolatinių ginčų dėl paveldėjimo, kitų nesutarimų namas kurį laiką buvo neprižiūrimas ir apleistas. Magistratui teko pastatą paimi savo globai. 1836 m. namą apžiūrėjęs Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius savo ataskaitoje konstatavo, jog būtina tvarkyti pamatus, perdengti stogą, remontuoti lietvamzdžius ir kaminus, atstatyti užgriuvusį šulinį. Viduje reikią naujų perdengimų, grindų, krosnių. Namo priežiūrai buvo paskirtas administratorius, o pastatas išnuomotas.

Tačiau savininkams ir toliau nesutariant ir nepradedant remonto 1849 m. namas buvo parduotas viešose varžytinėse. Jį nusipirko Vilniaus universiteto auklėtinis, medicinos daktaras Rudolfas Guzė. Tuo metu Guzė buvo Vilniaus dvasinės akademijos gydytojas, aktyvus Medicinos draugijos narys. 1884 m. namą iš Guzė anūkės nusipirko Celina Dombrovska, kuri 1887 m. pirmą kartą šio pastato istorijoje pradėjo kapitalinį remontą, planuodama šiame name apsigyventi.

Naujoji savininkė antrajame aukšte įsirengė erdvų penkių kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis, koklių krosnimis ir parketu. 1898 m. sudegus medinei vidinio kiemo laiptinei, modernios orientacijos architektas Vladislovas Stipulkovskis suprojektavo metalinius laiptus ir balkoną-galeriją. Tai suteikė nedideliam kiemeliui poetiško intymumo. Pirmajame aukšte buvo atidarytos trys krautuvės, įrengtos tarnybinės patalpos, rūsyje buvo parduodamas pienas. Nuolatinį savininką įgijęs namas atgijo ir lygiaverčiai įsitvirtino pagrindinėje senamiesčio gatvėje priešais Radvilų rezidenciją – Kardinaliją (1975 m. jos vietoje pastatytas penkių aukštų gyvenamasis namas).

Remiantis to meto Vilniaus miesto hipotekos dokumentais galima teigti, jog po C. Dombrovskos mirties 1918 m. namas pagal testamentą atiteko Marijai Gailovduvnai, kuri 1921 m. jį už vieną milijoną 925 tūkstančius zlotų pardavė Šlomai ir Libijai Ginstlingams. 1926 m. liepos 1 d. Ginstlingai namą, tuo metu buvusį Wielka (Didžioji) gatvėje Nr. 44 (vėliau numeracija ir gatvės pavadinimas keitėsi), pardavė Jurgiui ir Marijai Šlapeliams. Pradinį  Šlapelių įnašą sudarė už vekselius gauti 2 tūkstančiai Amerikos dolerių. Apie tai 1956 m. atsiminimuose „Laiškas vaikams“  M. Šlapelienė rašė: „Kaip žinot – gyvenom savo nameliuose, Vilniuje, Didžioji g. buvo vadinama, o namų nr. 16. Nedideli tie nameliai – gyvenamo ploto buvo apie 220 mtr. Mes su a. a. Jūsų Tėveliu nusipirkom iš santaupų, negėrėm degtinės, nerūkėm tabako, nesipuošėm, abu dirbom, puotų nekėlėm ir susitaupę nusipirkom“. Pirmąjį namo aukštą Šlapeliai nuomojo, jame buvo bandelių kepyklėlė ir parduotuvė.

Jų namas, kaip ir knygynas, tapo lietuvių susitikimų bei pasitarimų vieta. Čia lankėsi Jonas Basanavičius (dukters Gražutės krikšto tėvas), Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daugelis kitų žymių asmenybių.

Pokario metais pastatas buvo nacionalizuotas ir rekonstruotas. Fasade iškirsti dideli vitrininiai langai sunaikino buvusius angokraščius. Buvo panaikinti įėjimai į rūsį iš gatvės pusės ir iš tarpuvartės, sumažintos centrinės durys. Antrajame namo aukšte įrengti butai naujiesiems gyventojams. Iškirstos naujos durys, įrengtos kriauklės ir tualetai namą sudarkė, pavertė jį sovietiniu daugiabučiu. M. Šlapelienė mažame butelyje savo name, kuriame prabėgo laimingiausi ir darbingiausi jos su vyru gyvenimo metai, jautėsi nuomininke: „Tačiau ir tokie nameliai liko nacionalizuoti. Dabar tebegyvenu tuose pat valdiškuose jau – namuose ir vieną rytą atsikėlusi net nusigandau išvydusi gatvės pavadinimą: Gorkio, o namų nr. 42 – maniau – perkėlė mano namelius kažkur, tačiau, pasirodė, tik gatvė kitaip liko pavadinta ir nr. pakeistas. Liūdna, kodėl gatvė Gorkio, o ne kurio nors mūsų veikėjo? Lietuvoje galėjo būti gatvė ar Būgos, ar Jablonskio, ar Tumo, ar kito kokio žinomo Lietuvos veikėjo…“.

Tačiau namas tebebuvo gyvas. Jo kambariuose bei sandėliukuose skaitytojų laukė apie 5–6 tūkstančiai knygų. Šlapelienė mėgo bendrauti. Jos butelyje lankydavosi bibliofilai, istorikai, teatrologai ir bibliotekininkai. Neatsisakydavo Šlapelienė susitikti su studentais, pati, kol galėjo, dalyvavo kultūriniuose renginiuose Vilniaus universitete. „Kartą parodė savo knygyno išleistus lietuviškus atvirukus, svečiams padalijo 1918 m. išleistą spalvotą atviruką – Vytis raudonos vėliavos fone su užrašu: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“ Nemanau, kad knygininkė nesuvokė, jog tuo metu mane, universiteto dėstytoją, stato į šiek tiek keblią padėtį, bet norėjo jaunimą paauklėti patriotiškai“, – vėliau prisimins profesorius Vladas Žukas

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę JAV gyvenanti Gražutė Šlapelytė-Sirutienė pradėjo rūpintis namo atgavimu. 1992 m. buvo atlikti Lietuvos kultūros paminklų sąrašuose buvusio namo istoriniai (Arimeta Vojevodskaitė) ir architektūriniai (Giedrė Juknevičienė) tyrimai. G. Šlapelytei-Sirutienei išimties tvarka 1996 m. pavyko atgauti nacionalizuotą tėvų namą. Vykdydama mamos testamentą šį turtą ji padovanojo Vilniaus miesto savivaldybei su sąlyga, kad jame būtų įrengtas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Atlikus namo ir rūsio remontą tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas. Jo pagrindą sudarė dukters Gražutės dovanoti šeimos daiktai, knygos, dokumentai ir ikonografinė medžiaga. Atkurtas butas, kuriame iki mirties 1977 m. gyveno Marija Šlapelienė, įrengta jų buvusio knygyno ekspozicija.

Senąjį namą primena gotikiniai rūsiai, metalinė laiptinė su balkonu vidiniame kieme, klasicistinis vartų portalas ir, žinoma, gatvė, kaip visada pilna garsų, judesio, šurmulio, spalvų – viso to, kas užpildydavo Marijos Šlapelienės, paskutiniaisiais gyvenimo metais tik pro kambario antrajame namo aukšte langą stebėjusios tą vyksmą, dienas.