Lietuvos istorijai ir 1918 metų, ir 1949 metų vasario 16-oji yra atraminės, pamatinės datos.

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Pilies g. 26, po to kai dr. Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų, buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, kuris skelbė, kad Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Dokumento tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, o pasirašė 20 tarybos narių.

1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data sovietų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir kėlė daugiausia problemų. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų.

1949 m. vasario 16-oji Lietuvai svarbi dėl Minaičių kaime (Radviliškio raj.) Lietuvos partizanų vadovybės baigto sudaryti ir pasirašyto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) dokumento, kuriuo paskelbta, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, kurioje garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams bei užtikrinama socialinė globa, o taip pat „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.

Deklaraciją pasirašė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas bei Tarybos nariai – Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronislovas Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.

IŠ MARIJOS ŠLAPELIENĖS PRISIMINIMŲ

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyve saugoma trispalvė. Sovietmečiu, kai minėti lietuviškas šventes buvo ne tik draudžiama, bet ir pavojinga, Marija Šlapelienė savąją trispalvę išardydavo į tris medžiagos gabalus ir suslapstydavo į skirtingas vietas namuose, kad negulėtų vienas šalia kito ir nesukeltų įtarimo. Vasario 16-ąją ji susiūdavo tas tris medžiagas vėl į trispalvę, pasitiesdavo ant stalo ir tyliai švęsdavo Lietuvai svarbią datą.