Jurgis Šlapelis Maskvoje, 1907 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. Jurgio Šlapelio ranka rašytame laiške iš Maskvos Marijai Šlapelienei į Vilnių matyti, koks nelengvas buvo studentui Šlapeliui anatomijos egzaminas: „Mylymiausia tu mano Mariutyte! Skubu pasidžiaugti tau savo džiaugsmu. Kuo tik sugrįžau išdavęs anatomiją. Negali sau prisistatyt, koks tai sunkus buvo dalykas lig egzameno, o dabar kaip nebūta, tartum didžiausia našta nukrito nuo pečių.“
Rašant ar kalbant apie Jurgį Šlapelį dažniausiai yra pasitelkiami žodžiai – kalbininkas, pedagogas, žodynų sudarytojas, leidėjas, vertėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Ir retai kada yra užsimenama, kad šis žmogus buvo diplomuotas gydytojas. Šlapelis turėjo Maskvos universiteto medicinos mokslų diplomą, bet gydytoju nedirbo – savo veiklą skyrė lietuvių kalbai, kultūrai ir visuomenės reikalams. „Šlapelis apsisprendė ne mediciną, bet literatūrą puoselėti“, – vėliau atsiminimuose apie savo vyrą rašė Marija Šlapelienė. Dirbti tai, kas būtų naudingiausia savo tautai – toks apsisprendimas nebuvo retenybė tarp XIX a. pabaigos–XX a. pradžios inteligentijos. Šlapelis nuo ankstyvos jaunystės kovojo dėl lietuvių teisių iš pradžių carinės Rusijos, o vėliau lenkų okupuotame Vilniuje. Ypatingai reikšmingos ir vaisingos buvo jo pastangos sulenkėjusiame Vilniuje ir Vilniaus krašte išlaikyti, puoselėti ir gryninti lietuvių kalbą. Reikalingiausių žodynų bei vadovėlių rengimas ir leidyba, grožinės literatūros vertimai, visuomeninis darbas įvairiose organizacijose ir draugijose, pedagoginė veikla ir nuolatinis triūsas auginant lietuvių kalbą – dešimtys tūkstančių kortelėse užrašytų žodžių, begalės pavyzdžių iš įvairiausių Lietuvos vietovių… Universitete filologijos nestudijavęs Šlapelis į lietuvių kalbą savarankiškai gilinosi visą gyvenimą, o būdamas apdovanotas ypatinga kalbine klausa ir pajauta, tapo autoritetu didžiausiems savo meto kalbininkams. Po 1904 m., kuomet panaikintas spaudos draudimas, Vilniuje neišeidavo joks reikšmingesnis lietuviškas leidinys, kurio Šlapelis nebūtų perskaitęs ir pataisęs. Ir kiekvienas naujas lietuvių kalba atspausdintas žurnalas ar knyga, nesvarbu kur ir kokiu tiražu bebūtų išleistas, bent trumpam pakliūdavo į Šlapelių knygyną.
1876 m. balandžio 18 d. Galsiškių kaime, Kupiškio rajone, valstiečių Kazimiero ir Julijonos (Kavoliūnaitės) Šlapelių šeimoje gimė šeštas vaikas – Jurgis. Vaikų daug, žemės mažai – neketino tėvai savo vaikų į mokslus leisti, pakako pas daraktorių išmokinti skaityti. Bet jauniausias Jurgis, brolio Jono raidžių pamokintas, labiau negu kiti vaikai domėjosi knygomis ir skaitydavo ką tik radęs. O rasdavo tėvų namuose, kad ir kaip caro valdžios draudžiamų, lietuviškų maldaknygių, giesmynų ir šventųjų gyvenimo aprašymų. Matydami jaunėlio gabumus ir neeilinę atmintį, tėvai nutarė Jurgį leisti į mokslus. Vieną rudenį puikiai užderėjus linams netikėtai atsirado atliekamų pinigų mokslui. Ir išvežė Šlapeliai sūnų į Jelgavos (tada Mintaujos) gimnaziją. Jurgis išlaikė egzaminus tiesiai į antrą klasę ir visais metais buvo geriausias mokinys. Tuo metu gimnazijoje dirbo Jonas Jablonskis – dėstė graikų ir lotynų kalbas. Jis priėmė Jurgį gyventi savo namuose. Jau tada pastebėjęs Šlapelio gabumus kalbai visaip jį skatino, ugdė, parūpindavo jam mokinių privačiom pamokėlėms. Čia, Jablonskio namuose, Jurgis susipažino su lietuvybės atgimimo veikėjais – Vincu Kudirka, kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu, taip pat su Liudvika Didžiuliene, kuri Mintaujoje buvo įkūrusi moksleivių bendrabutį ir globojo lietuvius gimnazistus. Mintaujoje besimokantis jaunimas buvo nusiteikęs labai patriotiškai ir priešiškai rusifikacijai. Tokių jausmų vedini gimnazistai 1896 metais atsisakė rusiškai kalbėti maldą prieš pamoką. Kelios dešimtys maištautojų buvo pašalinti iš gimnazijos. Vėliau daugelis sutiko melstis rusiškai, o keturi atkaklieji, tarp kurių Jurgis Šlapelis ir Antanas Smetona – pašalinti be teisės grįžti. Pašalintieji gimnazistai važiavo į Sankt Peterburgą ir kreipėsi į švietimo ministrą. Jis leido baigti mokslą gimnazijoje, bet Mintaujos gimnazijos vadovybė maištininkų nepriėmė.
Mintaujos gimnazistai, 1896 m. stovi: pirmas iš kairės – Jurgis Šlapelis. Sėdi: antras iš kairės – Antanas Smetona. Jurgiui Šlapeliui mokslas sekėsi labai gerai, klasėje būdavo pirmasis mokinys. Mokėsi kartu su Antanu Smetona. Su juo ir kitais gimnazistais 1896 m. atsisakė melstis rusiškai, dėl to su būreliu draugų buvo išvarytas iš gimnazijos ir vietoj brandos atestato gavo „vilko bilietą“ – buvo pašalintas be teisės grįžti ar net stoti į kitą gimnaziją savo krašte. Vėliau Maskvoje eksternu išlaikė brandos egzaminus ir įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą.
Šlapelis visgi rado išeitį, kaip toliau siekti mokslo. Gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą jis ne tik išlaikė gimnazijos egzaminus eksternu, bet ir įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Bet ne anatomija labiausiai rūpėjo šiam medicinos studentui – čia studijuodamas jis papildomai lankė kalbos mokslo paskaitas ir mokėsi kelių užsienio kalbų, o atostogų grįžęs namo važinėjo po Lietuvos kaimus ir užrašinėjo kalbinę medžiagą bei tautosaką. „Šlapelis medicinos niekad nemėgo, buvo pasirinkęs ją studijuoti tik vykdydamas „Kūdikio“ draugijai duotą pažadą – baigus mokslus grįžti gyventi ir dirbti Lietuvon. Su gydytojo profesija tai buvo įmanoma, su kitomis – beveik beviltiška“, – rašė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė apie savo tėčio pašaukimą.
Studijų Maskvoje laikotarpis buvo audringas – prasidėjęs pasipriešinimas carizmui, studentų demonstracijos įtraukia ir Šlapelį. Jis platina draudžiamą spaudą Maskvoje gyvenantiems lietuviams, dalyvauja studentų politinėse akcijose, už ką pašalinamas iš universiteto, tardomas ir uždaromas į kalėjimą. Ir nors po kurio laiko Šlapelis priimamas atgal studijuoti, 1904 m. dėl studentų neramumų Maskvos universitetas kuriam laikui uždaromas.
1904 m. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą Vilnius tampa svarbiu kultūros ir knygų leidybos centru. Šlapelis grįžta į Vilnių, kur jo laukia daug neatidėliotinų darbų. Jono Jablonskio pakviestas jis bendradarbiauja dienraštyje „Vilniaus žinios“. Šlapelio iniciatyva įsteigiami lietuvių kalbos tobulinimosi kursai, kuriuos lanko ir Marija Piaseckaitė (1905 m. rugsėjo 4 d. tapsianti jo žmona).
Lietuviai ima steigti visuomenines, mokslo, kultūrines ir religines draugijas. Šlapelis vienas pirmųjų įstojo į 1907 m. susikūrusią Lietuvos mokslo draugiją, iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo renkamas į draugijos valdybą, o 1909 m. išrenkamas į komisiją vadovėliams leisti.
Bet svarbiausias to meto politinis įvykis – 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvykęs Didysis Vilniaus seimas, reikalavęs Lietuvai autonomijos. Jurgis Šlapelis aktyviai dalyvauja Didžiojo Vilniaus seimo darbe, su kitais bendražygiais organizuoja ginkluotą pastato apsaugą.
Ypatingai svarbūs Šlapelio gyvenime buvo 1906 m. – vasario 6 d. kartu su žmona Marija jis atidarė knygyną, kuris be pertraukos veikė 40 metų, per visas penkias Lietuvos okupacijas. Visus tuos metus knygynu rūpinosi Marija Šlapelienė – nuo kasdienio stovėjimo už prekystalio iki buhalterijos ir užsakymų tvarkymo, visą tą laiką ant jos pečių laikėsi knygyno buitis ir kasdienybė. Galėtume šių laikų sąvokomis įvardinti, kad Šlapelienė buvo knygyno administratorė ir komercijos direktorė, o Šlapelis – ideologas ir strategas. Knygyno leidybos reikalai, o jie įvairiais istorijos tarpsniais buvo ypatingai svarbūs, visada buvo Šlapelio rankose.
1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje atidarytas knygynas buvo vienas pirmųjų lietuviška spauda prekiavęs knygynas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas ir iš karo, su gerokai pašlijusia sveikata, grįžo tik 1918 m., Rusijai ir Vokietijai pasirašius sutartį. Vilniuje laukė žmona su dviem dukrelėm ir begalė priedermių knygyne. Šlapelis pasineria į darbą – leidžia vadovėlius, platina knygas, rengia žodyną ir dirba knygyne, kuriame dabar retai pasirodo prastai besijaučianti žmona. Po metų gimsta sūnus Skaistutis.
Po kaizerinės Vokietijos okupacijos vos spėjęs įkvėpti nepriklausomybės oro Vilnius 1920 m. užimamas lenkų. Prasidėjo 19 metų trukusi Vilniaus izoliacija nuo Lietuvos. 1921 m. Šlapelis pakviečiamas mokytojauti Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur daugiau nei 10 metų dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir Lietuvos istoriją. Mokiniams, kurių dauguma buvo iš kaimo, vykstant atostogų į namus, Šlapelis duodavo įvairių užduočių – rinkti tautosaką, užrašinėti vietovardžius, žinoma, kiekvienam ir knygų nepagailėdavo įdėti.
Dauguma vilniečių, lenkams okupavus Vilnių, išsikėlė į Lietuvą, kur gyvenimas ir darbo sąlygos buvo palankesni. Bet Šlapelis su šeima net nesvarstė kraustytis iš sostinės. Beje, nuo1927 m. Šlapelis buvo vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje. Jis jautėsi turintis likti Vilniuje ir tęsti taip reikalingą kultūrinį darbą.
„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį,“ – apie tėvą atsiminimuose rašė duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė.
Nepalūžo Šlapelis ir 1938 m., kai lenkai uždarė beveik visas lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas Vilniaus krašte. Po keturias savaites trukusios kratos knygyne ir namuose bei konfiskavus daugybę knygų, jau sunkiai sergančiam Šlapeliui ir jo žmonai iškeliama byla. Knygyno savininkai kaltinami nelegalių, t.y. Nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų, lietuviškų knygų platinimu, kvalifikuojant tai kaip priešvalstybinę veiklą. Istoriniai įvykiai sukasi kaip uraganas: lenkų ultimatumas Lietuvai, karo grėsmė, pogromai… Žinia, kad Vilnius grąžinamas Lietuvai, Šlapelį užtiko ligoninėje Kaune, kur jis buvo nuvežtas gydytis. Tačiau po kurio laiko parvežtas į Vilnių sveikatos jau nebeatgavo ir po kelių ligos priepuolių 1941 m. kovo 17 d. mirė.
Per kelis dešimtmečius atkaklaus pasišventėlio darbo Šlapelis sukrovė didžiulį palikimą lietuvių kalbai ir kultūrai. Per visą gyvenimą Šlapelis yra surinkęs begalę medžiagos lietuvių kalbos žodynui: didžiulė kartoteka žodžių, su kirčiais, priegaidėmis, gausiai iliustruota pavyzdžiais sudarė reikšmingą dalį vėliau Lietuvių kalbos instituto išleisto Didžiojo lietuvių kalbos žodyno.
Tikrai nedaugelis žino, kad Šlapelis yra pirmojo lietuviško tarptautinio žodyno autorius. Nedidelio formato „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“, išleistas 1906 m., buvo jo pirmoji filologinio pobūdžio knyga. Vėliau sekė keturkalbis „Lietuvių kalbos žodynas, išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai“, „Lietuvių ir rusų kalbų žodynas“, t. 1 (A–J), 1938 m. išleistas „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“, kuris buvo ypač plačiai naudojamas Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šlapelis suredagavo, sukirčiavo ir išleido Kristijono Donelaičio „Metus“, parengęs ir pabaigoje įdėjęs žodynėlį, paaiškinimus ir autoriaus biografiją, kartu su Jeronimu Raliu išvertė vertingų grožinės literatūros kūrinių: D. Defoe „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“, Harrietos Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelė“. Visi šie Šlapelio darbai ir nuopelnai yra niekaip neatsiejami nuo knygyno, kuriame su pertraukomis jis dirbo kartu su savo žmona Marija Šlapeliene.
Visi Marijos Šlapelienės atsiminimai ir laiškai – iš Vlado Žuko knygos „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas“ bei „Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas“.