Marija Piaseckaitė-Šlapelienė su savo mergaitėmis – Laimute ir Gražute.
Kiekvienas bent kiek besidomintis lietuvių muzikos istorija žino, kad Marija Piaseckaitė-Šlapelienė yra pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja. Kitą vaidmenį, labai svarbų visai lietuvių kultūros istorijai, ši moteris atliko daugiau negu 40 metų. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pirmoji knygininkė moteris, kurios knygynas Vilniuje buvo lietuvybės bastionas visų penkių okupacijų metais.
Marija gimė Vilniuje, 1880 m. birželio 5 d. Maištingą kraują ji ko gero bus paveldėjus iš bajorų kilmės tėvo Dominyko Piasecko, 1863 m. sukilimo dalyvio. Netekęs artimųjų ir turto jis įsikūrė Vilniuje, kur vertėsi medinių namų statyba. 1873 m. vedė Eleonorą Wojciechowską, su kuria užaugino 5 vaikus. Namuose buvo kalbama lenkiškai baltarusišku žargonu.
1900 m. Marija baigė kilmingų mergaičių gimnaziją (dabar ten Užupio gimnazija). Mergina turėjo gražų balsą ir giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore. Šios bažnyčios vikaras Juozas Ambraziejus buvo ypatingai aktyvus lietuvininkas, nelegalios Vilniaus „Dvylikos apaštalų“ draugijos narys, lietuviško elementoriaus autorius ir visuomenės veikėjas. Vėliau perkeltas į Šv. Jonų bažnyčią jis ten subūrė didžiausią Vilniuje chorą ir pakvietė Mariją dainuoti ir atlikti solo partijas. Bokšto gatvėje, Romerių namuose kunigo Ambraziejaus organizuojamuose „arbatvakariuose“ Marija susipažino su broliais Petru, Antanu ir Jonu Vileišiais, Jurgiu Šauliu ir kitais žinomais lietuvininkais, nulėmusiais jos kelią.
Kunigo J. Ambraziejaus iniciatyva buvo pradėti rengti lietuvių kalbos kursai. „Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“, – rašė Marija Šlapelienė atsiminimuose. Pirmieji užsiėmimai vyko Marijos tėvų namuose (dabar Saracėnų g. 16). Greitai pramokusi lietuvių kalbos ji pradėjo rašyti į lietuvių spaudą – Mažojoje Lietuvoje leidžiamą „Naujienų“ laikraštį. Pradeda formuotis ir Marijos pasaulėžiūra. „Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. (…) Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui (…) ji buvo platinama“.
Labai svarbi tolimesniam Marijos likimui buvo pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1903 m. mergina buvo pakviesta vasaromis padirbėti rašytojos tėvo bibliotekoje Puziniškyje. Čia suvažiuodavo to meto žinomi Lietuvos inteligentai – Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, Liudvika Didžiulienė ir kiti. Čia Marija pirmą kartą sutiko Jurgį Šlapelį. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jaunajai pagalbininkei daug pasakodavo apie visuomeninį darbą, žymesnius veikėjus. „Visa buvo nauja, įdomu. Tai buvo mano kultūrinio-visuomeninio darbo mokykla, čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“, – atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Ji taip pat atsimena, kad rašytoja dažnai, atsisėdusi prie pianino, prašydavo Mariją padainuoti ir ne kartą kalbino stoti į konservatoriją.
Romantiška jaunos poros – Marijos ir Jurgio Šlapelių – nuotrauka, daryta 1905 m. rugsėjo 12 d., savaitę po vestuvių. Kitoje pusėje M. Šlapelienės įrašai mėlynu rašalu: „Marija Piaseckaitė ir Jurgis Šlapelis – studentas. Šlapeliai po vestuvių, 1905.IX.4. ir atidarę knygyną 1906.II.6.“
1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių Mariją pakviečia į Jono ir Petro Vileišių naujai steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną dirbti vedėja. Nedvejodama mergina tuoj pat pradeda darbą. „(…) Aš gavau knygyno antspaudą ir įgaliojimus kaip galima skubiau atgabenti iš visų leidyklų – vietinių ir užsieninių – lietuvišką literatūrą. (…) Greitu laiku jau knygyne buvo galima gauti įvairių knygų (…)“, – apie savo pirmąją knygininkės patirtį atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Po metų išėjusi iš Vileišių knygyno Marija (jau ištekėjusi už Maskvos universiteto Medicinos fakulteto paskutinio kurso studento Jurgio Šlapelio) nutaria steigti savo knygyną.
Šlapelienė savo vardu padavė prašymą Vilniaus gubernatoriui ir greitai gavo leidimą. Susiradę patalpą Dominikonų (tada Šv. Jono) gatvėje atpirko porą ten buvusių spintų ir du prekystalius. Pinigų Marija buvo truputį susitaupiusi ir šiek tiek gavo iš tėvų. Nusipirkę knygų 1906 m. vasario 6 d. atidarė knygyną, kuris iš karto tapo reikšmingu lietuvybės židiniu Vilniuje.
Panaikinus spaudos draudimą Marija aktyviai dalyvauja Vilniaus visuomeniniame gyvenime – „Vilniaus aušros“ draugijos ir kultūros draugijos „Rūta“ veikloje, vaidina mėgėjiškuose spektakliuose. 1906 m. rudenį Vilniuje pradedama statyti pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“. Kompozitorius pakviečia Mariją Šlapelienę atlikti pagrindinę rolę jo operoje. Kadangi Šlapelienė tik prieš kelis mėnesius buvo susilaukusi savo pirmagimės Laimutės, M. Petrauskas leidžia Marijai repeticijas lankyti jai patogiu laiku. Operos „Birutė“ premjera sulaukia didelio pasisekimo. Bet visos Šlapelienės mintys, lūkesčiai ir ateities planai – Dominikonų gatvėje, lietuvių knygyne.
1909 m. gimsta antroji duktė Gražutė, po penkerių metų, 1914 m. pavasarį į pasaulį ateina ir trečiasis Šlapelių vaikas – sūnus Jurgiukas. Tais pačiais metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Šlapelis mobilizuojamas kaip karo gydytojas. Marija lieka viena – tęsia darbą knygyne ir prižiūri vaikus. Vienai jai tenka iškęsti ir skaudžią netektį – 1915 m. susirgęs miršta vos metukų sulaukęs sūnelis. Turės praeiti ketveri metai, kol Šlapelių šeima sulauks dar vieno sūnaus – Skaistučio.
Pasibaigus karui Šlapeliai toliau intensyviai darbuojasi knygyne, leidžia ir platina knygas. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, besikuriančioms lietuviškoms mokykloms ypač reikėjo vadovėlių, bibliotekoms knygų. Knygynas tampa ypatingu traukos centru.
Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyne. 1931 m. Nuotraukoje antras iš kairės – Jurgis Šlapelis, šalia sėdi Marija Šlapelienė, toliau – jų sūnus Skaistutis. 1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių Vilniuje, Dominikonų gatvėje, atidarytas lietuvių knygynas buvo vienas pirmųjų ir ilgiausiai, per visas penkias Vilniaus okupacijas, daugiaus nei 40 metų nenutrūkstamai veikęs ir profesionaliai tvarkytas knygynas, ilgą laiką dominavęs knygų rinkoje. Labai svarbų veiklos barą – knygų leidybą, knygynas pradėjo 1907 m. Pirmoji išleista Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Knygyno veikla ir bet kokia leidyba užsibaigė po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia 1949 m. pareikalauja skubiai atlaisvinti knygyno patalpas. Vidaus reikalų ministerijos nurodymu Lietuvos knygų rūmai be jokio atlygio perima M. Šlapelienės knygyno likučius. Po kelerių metų buvo paskelbta, kad Knygų rūmai perėmė iš Šlapelių knygyno apie 10 tūkst. leidinių. Dėl šių gautų knygų ir kitų leidinių Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų Lietuvoje. Šlapelių šeimos ir knygyno arcyvas svarbus šaltinis kultūros, knygos bei knygininkystės istorijai.
Svarbi misija tenka Šlapelienės knygynui lenkų okupuotoje sostinėje. Čia ne tik slapta platinama draudžiama lietuviška literatūra. Knygyne lankosi lietuvių moksleiviai, Šlapelienė juos šelpia. Sunkiu laikmečiu pagalbos prašo įvairūs knygyno lankytojai, kartais ir rašytojai, dažnai pasidalinti naujienomis ir nuomone užeina visuomenės veikėjai. Šlapelių namai, ypač po Jono Basanavičiaus mirties, tampa lietuvių susibūrimo ir pasitarimų vieta, „užuovėja“.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šlapelienė lieka vienų viena, ne tik gedėdama mirusio vyro, bet ir ilgėdamasi vaikų. Visus tris vaikus karas nubloškė į Vakarus ir nežinia, kokie jų likimai. Tik po 10-ies išsiskyrimo metų ji gauna konspiruotą žinutę (bijant sovietų saugumo struktūrų represijų) iš giminių Lenkijoje, kad visi jos vaikai gyvi ir sveiki. Bet sovietiniame Vilniuje aplink Šlapelienę jokio spindulėlio, jokios prošvaistės: namai nacionalizuoti, knygynas, kuriame prasmingai dirbo – uždarytas. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš kartu…“, – rašė Šlapelienė savo atsiminimuose. Namai, kuriuose šeima laimingai gyveno – paversti sovietine „komunalka“, o Šlapelienei palikta tik pora kambarėlių, kur ji iki gyvenimo pabaigos gyveno dviese su savo tarnaite Apolonija ir begale kiekviename menkiausiame kampelyje prigrūstų knygų iš uždaryto knygyno.
Nežiūrint visų jai likimo skirtų išgyvenimų, Marija Šlapelienė liko savo mieste – savo Vilniuje, iš kurio niekada nepasitraukė, nepabūgo okupacijų, ištvėrė karo negandas ir artimųjų netektis. Nepalaužta ir tikinti Lietuvos laisve ji mirė sulaukusi 97 metų ir paliko testamentą, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.