„Mes visi kartu buvome tokie laimingi, taip mylėjomės. Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, – apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.
Šlapeliai susituokė 1905 m. Vilniuje ir beveik 20 metų gyveno Marijos tėvo jiems pastatytame name Saracėnų gatvėje. Ten gimė visi keturi jų vaikai: Laimutė, Gražutė, Jurgis ir Skaistutis. Užaugo tik trys – tėvo vardu pavadintasis berniukas mirė sulaukęs vos metukų, kuomet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šlapelis buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas.
Visi trys Šlapelių vaikai baigė aukštąjį mokslą – studijas Vilniaus universitete, kuris lenkų okupacijos metais buvo pavadintas Stepono Batoro universitetu. 1924 m., kuomet į universitetą įstojo pirmoji Šlapelių duktė Laimutė, jame buvo vos 6 lietuviai studentai – laisvieji klausytojai, o įstoti į universitetą baigusiajam lietuvišką gimnaziją buvo sudaromos rimtos kliūtys.
Laimutė
Vyriausioji Šlapelių duktė Laimutė Elena gimė 1906 m. rugpjūčio 13 d. Būdama devynerių, 1915 m., ji įstojo į tik ką Vilniuje įsteigtą pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu. Ją baigusi, nuo 1924 m. studijavo Stepono Batoro universitete, iš pradžių matematiką, vėliau teisę. Dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungoje, buvo viena iš jos steigėjų. 1929 m. įgijo teisės magistrės laipsnį ir netrukus ištekėjo už Kazimiero Graužinio, dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Daugelį metų Laimutė talkininkavo jam einant Lietuvos chargé d‘affaires pareigas prie Šventojo Sosto Romoje. Vėliau, 1939 m. vyrą paskyrus nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai, išvyko į Buenos Aires, o Argentinai suspendavus diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis – į Urugvajų. 1947 m. šeima persikėlė į Montevidėjų, kur Graužinis ėjo ribotas diplomato pareigas. Gyvendama užsienyje Graužinienė organizavo šalpos darbą bei lietuvių visuomeninę veiklą, rinko paramą ir siuntas lietuvių tremtinių vaikams.
1962 m. mirus vyrui, pradėjo rūpintis persikėlimu į JAV. 1967 m. pavyko gauti teisę imigruoti ir 1968 m. įsikūrė Kalifornijoje, kur 20 metų pragyveno Santa Monikoje. Ten ir palaidota.
Laimutė Šlapelytė-Graužinienė, kaip ir visi kiti Šlapeliai, puikiai valdė žodį ir nuo jaunystės bendradarbiavo spaudoje. Gyvendama Lietuvoje ji rašė straipsnius Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalui „Jaunimo draugas“ ir Kaune leistam žurnalui „Motina ir vaikas“, vėliau bendradarbiavo Pietų Amerikos leidinyje „Argentinos laikas“. Laimutė iš prancūzų kalbos išvertė Emmos F. Angell Drake knygą „Kas kiekvienai moteriai žinotina“, kurią redagavo tėvas Jurgis Šlapelis, o 1933 m. išleido „Sakalo“ leidykla.
Graužiniai išaugino ir išmokslino tris dukras: Laimutę, Reginą ir Mildą.
Gražutė
Antroji Šlapelių dukra Gražutė Marija gimė 1909 m. lapkričio 29 d. 1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką. Parašiusi darbą „Krikščioniškoji terminija Sirvydo Punktuose sakymų“ įgijo filosofijos magistrės laipsnį.
Kurį laiką su pertraukomis Švenčionių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas, Lietuvos geografiją bei Lenkijos istoriją.
Dar būdama gimnaziste Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo bei Lietuvių kalbos draugijų narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.
Antrojo pasaulinio karo išginta iš namų Gražutė Šlapelytė su vyru Aloyzu Siručiu gyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigruoja į JAV, kur įsitraukė į žurnalistiką ir pradėjo aktyviai bendradarbiauti vietos lietuvių spaudoje.
Gražutė Šlapelytė-Sirutienė 1950 m. Čikagoje buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.
Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Tai buvo jaudinantis pasimatymas, nuo kurio prasidėjo aktyvūs ryšiai su motina ir kultūriniu Vilniaus gyvenimu.
Šlapelienei mirus Gražutę užgriuvo rūpestis, kaip išsaugoti motinos palikimą. Tuomet, 1977 metais, sovietinės Lietuvos ateitis dar nerodė jokių laisvėjimo ženklų. Teko dalį Šlapelių kultūrinio palikimo perleisti Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir įkurti Šlapelių fondą: čia buvo perduoti įvairaus pobūdžio leidiniai, vertingi ir reti rankraščiai, per ilgus metus sukaupta korespondencija ir kita medžiaga.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.
Nors Gražutė mirė 2009 m. Santa Monikoje, amžino poilsio ji atgulė šalia tėvų ir savo vyro – Rasų kapinėse Vilniuje.
Skaistutis
Jauniausias Šlapelių vaikas Skaistutis gimė 1919 m. gegužės 29 d. Kaip ir abi jo sesės, baigęs lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į universitetą, kuriame studijavo matematiką ir chemiją. Buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys, ekskursijų po Vilnių vadovas. Lietuvai atgavus Vilnių, įstojo studijuoti architektūros į Kauno universitetą. Atlikęs diplominį darbą – Vilniaus konservatorijos rūmų projektą – gavo inžinieriaus architekto diplomą.
1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos kelerius metus mokytojavo Vokietijoje, Tiubingeno lietuvių gimnazijoje, kur dėstė matematiką. Tuo pat metu Tiubingeno universitete studijavo filosofiją, buvo vienas iš akademinio jaunimo „Šviesos“ sambūrio steigėjų, priklausė lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai.
1949 m. atvykęs į JAV įsikūrė Čikagoje. Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau gavo architekto darbą. Vedė Gabrielę Milvydaitę-Eidimtienę, su kuria susilaukė dukters Rasos.
Skaistutis aktyviai dalyvavo „Santaros-Šviesos“ sambūryje, buvo vienas iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir aktyvus narys. Jo atlikti Lietuvos sienų žemėlapiai yra svarbūs priedai prie Z. Ivinskio ir J.Cicėno istorinių veikalų.
Skaistutis Šlapelis mirė 1961 m. ir buvo palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.