O. Dirdovskio vaizdo instaliacija „Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“
O. Dirdovskio vaizdo instaliacija „Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“
Vaizdo instaliacija, sukurta ukrainiečių režisieriaus ir videomenininko Oleksandro Dirdovskio, bus projektuojama ant Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus fasado ir Požemio galerijoje rytoj nuo 18 val.
Instaliacija sukurta remiantis konceptualiu dialogu su istoriniu ir kultūriniu Vilniaus universiteto paveldu. Į projektą taip pat įeina filmas „Prakalbintos sienos“, kurį Oleksandras Dirdovskis sukūrė kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte. Filmas taip pat bus rodomas Šlapelių namo-muziejaus rūsiuose. Jame pabrėžiamas Albino Kentros vaidmuo – jis buvo universiteto tapatybės saugotojas ir vienas iš iniciatorių, paskatinusių Vilniaus universiteto erdvių meninį apipavidalinimą.Šis projektas taip pat susijęs su istoriniais Šlapelių šeimos ryšiais su Vilniaus universitetu. Daugelį dešimtmečių Šlapelių veikla buvo glaudžiai susipynusi su Vilniaus intelektualiniu ir kultūriniu gyvenimu. Jų knygynas tapo svarbiu tiltu aprūpinant akademinę bendruomenę – nuo profesorių iki studentų ir gimnazistų – lietuviška periodika, mokslo leidiniais ir žodynais.
Šlapelių knygynas ir namai Pilies gatvėje taip pat buvo svarbi intelektualų, mokslininkų, literatų ir bibliofilų susitikimų vieta – tarsi savotiškas kultūros centras.
Ypatingą reikšmę šiandien turi Vilniaus universiteto bibliotekos saugomas Šlapelių fondas F119. Jame sukaupti dokumentai, laiškai, atsiminimai, folkloro medžiaga, Jurgio Šlapelio lingvistinės veiklos medžiaga ir kiti liudijimai, atskleidžiantys Lietuvos kultūros, kalbos ir visuomenės istoriją. Taigi Šlapelių namas-muziejus ir Vilniaus universitetas sudaro savotišką istorinį ir kultūrinį dialogą tarp gyvosios atminties vietos ir universitete saugomo archyvinio paveldo.
Vaizdo instaliacijos „Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ pagrindą sudaro idėja „atgaivinti“ Petro Repšio freskas „Metų laikai“, sukurtas Vilniaus universitete. Šios freskos yra vienas reikšmingiausių XX a. Lietuvos monumentaliosios dailės kūrinių. Jose susipina senoji baltų mitologija, žmogaus gyvenimas, gamta, ritualai, šventės, darbas, mirtis ir atmintis. Instaliacijoje siekiama tiesiogine prasme „atgaivinti“ šias freskas. Pasitelkus dirbtinį intelektą, skaitmenines technologijas ir papildomus vaizdo sluoksnius, statiški vaizdai pradeda judėti, kvėpuoti ir transformuotis. Dvimatis vaizdas tarsi išsilaisvina iš sienos nelaisvės. Freskos erdvė tampa gyvu organizmu, kuriame susijungia skirtingos kartos ir skirtingi laiko sluoksniai.
Vaizdo instaliacija jungia tris laiko dimensijas: senąjį mitinį baltų laiką, įamžintą Petro Repšio freskose, sovietmetį – laiką, kai freskos buvo kuriamos ir menininkams teko ieškoti būdų išsaugoti lietuvišką kultūrinę atmintį bei priešintis ideologinei cenzūrai, ir mūsų dabartį. Svarbią reikšmę šiame kontekste įgyja Vilniaus universiteto meninis apipavidalinimas jo 400 metų jubiliejaus proga 1979 m. Būtent tuo metu universiteto erdvėse atsirado daugybė reikšmingų monumentaliosios dailės kūrinių – Petro Repšio, Antano Kmieliausko, Rimtauto Gibavičiaus, Romo Dalinkevičiaus, Nijolės Vilutytės, Vytauto Valiaus ir kitų menininkų darbai.
Šie kūriniai tapo savotišku nacionalinės kultūrinės atminties išsaugojimo būdu sovietinės ideologijos sąlygomis.
Videoinstaliaciją lydi Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978). Repšio freska „Metų laikai“ buvo kuriama beveik tuo pačiu metu kaip ir svarbiausios Kutavičiaus pagoniškosios oratorijos. Abu meistrai įgyvendino tai, ką menotyrininkai vadina „kultūrine archeologija“ – prikėlė archajiškus, ikikrikščioniškus baltų kultūros sluoksnius.
Videoinstaliaciją lydi Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978). Repšio freska „Metų laikai“ buvo kuriama beveik tuo pačiu metu kaip ir svarbiausios Kutavičiaus pagoniškosios oratorijos. Abu meistrai įgyvendino tai, ką menotyrininkai vadina „kultūrine archeologija“ – prikėlė archajiškus, ikikrikščioniškus baltų kultūros sluoksnius.
Muzika suteikia Repšio vizualiniams vaizdams fizinį, beveik taktilinį matmenį. Muzikos ir vaizdo elementų jungtis sukuria instaliaciją, kurioje žiūrovas atsiduria senovės mito viduje.
Geometrinis Repšio grafikos tikslumas idealiai dera su matematiškai precizišku, minimalistiniu Kutavičiaus muzikos ritmu. Freskos linijų animacija gali tiesiogiai sekti kompozitoriaus muzikinių struktūrų raidą. Vaizdo projekcija ant Šlapelių muziejaus fasado ir rūsiuose konceptualiai sujungia Repšio monumentaliąją tapybą su universaliais žmonijos archetipais, Šlapelių šeimos kultūriniu paveldu ir istorine Vilniaus universiteto atmintimi. Instaliacija kalba apie laiko cikliškumą, kultūrinės atminties tęstinumą ir kultūrinio kodo neišnykstamumą. Net ir sunkiausių istorinių kataklizmų, ideologinio spaudimo ir cenzūros laikotarpiais kultūrinė atmintis gali išlikti – knygose, archyvuose, freskose, namų sienose ir žmonių atmintyje.
„Laikai. Anemonia – atsiminimų ilgesys“ tampa savotišku tiltu tarp Šlapelių namo-muziejaus, Vilniaus universiteto ir dabarties. Tai dialogas tarp knygos ir freskos, sienos ir judančio vaizdo, praeities ir dabarties, statiškumo ir gyvybės. Šiame dialoge laikas tampa gyva atminties erdve, kurioje praeitis vėl įgyja galimybę prabilti.