„Prieš keletą metų krepšyje, permestame per petį, atsirado fotoaparatas, bet mano klajonių akimirkos, virtusios nuotraukomis, parodoje rodomos pirmą kartą.

Vaikščiodama atsiduriu seniai žinomose ar pirmąkart matomose vietose, kur akiplotyje atsiranda pažįstami ar visai atsitiktiniai žmonės. Kartais net jų nebūna…

Viską fiksuoju be jokio išankstinio plano, iš „nulinio taško“, kuriame ir prasideda (arba ne) „nuotraukos judesys“. Šviesos pagalba užfiksuota akimirka tampa medžiaga „vaizdo kelionei“, kurioje jis ryškėja ar blanksta, keičiasi, yra perkuriamas ar „nutapomas“… Trumpiau tariant, tampa fotografija.“

Daiva Kairevičiūtė