Balandžio 1-15 d. muziejaus galerijoje buvo eksponuojami Daivos Kairevičiūtės grafikos darbai.

Poeto Juliaus Kelero dešimt tezių apie Daivos Kairevičiūtės moteris:

Kiek sveria rožė?

1. Moterys čia skaito žiūrinčiojo veidą ir mainais siūlo savąjį.
2. Figūros visada judesyje – tapdamos erotine metafora, emblema, simboliu jos kuria pasaulį.
3. Atsirandanti grafikos lakšte spalva (žydra, rožinė, žalia, oranžinė, žalsva) pabrėžia intymiąją moteriškumo raišką.
4. Moters figūra čia laukianti (bet sau-pakankama) realybė. In ir Jang santykį įkūnija priešinternetinė estetika: veikiantieji asmenys, ergo, yra nevirtualūs, todėl realūs – jais galima tikėti.
5. Ji – objektas, iškirptas iš tamsos ir panardintas į žvaigždynų šviesą, tam, kad jos bruožai lėtai taptų šiame ryškale matomais.
6. Figūros neturi rūbų (ir ribų): jos yra grynoji, aptaškyta dažais, emanacija (ar poezija) – tarp ir virš spalvos eilučių.
7. Žirgas – moteris, perlinė višta – moteris, rožė – moteris, moteris – leopardas… Atsargiai: čia aukšta gamtinė įtampa – mūsų akyse kuriamas dar vienas kosmosas.
8. Laikas? Ievos. Erdvė? Tuštuma. Veiksmas? Sugrįžimas į prieštvaninį sapną (arba įsčias).
9. Tai slaptoji, pirmąsyk pavaizduota, dar vienos pirmosios Moters (ar meilės) istorija.
10. Šios moterys primena gerves; jos skrenda trikampiu, kuris, kaip ir ovalas – būdingas moterų formoms – sengraikiams primindavo raidę D (Δ). O jei dar prisiminus, kad esą, Šv. Kolumba, „gervių šventikė“, kai kurias moteris pavertė gervėm, tad kodėl nebūtų įmanomas ir atvirkštinis – Daivos – variantas?