Kviečiame rugpjūčio 6 d. 18.30 į Ievos Dževečkienės ir Dianos Monkevičiūtės kūrinių parodos „Identitetas” atidarymą, kuris vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius).

Ši paroda – tai dviejų kūrėjų jautrus dialogas su gamta, savimi ir žiūrovu. Nors menininkės dirba skirtingomis technikomis, jas vienija ne tik kūrybinė pajauta, bet ir daugiau nei 25 metus trunkanti bičiulystė, tapusi tvirtu pamatu bendram kūrybiniam laukui.

Ieva ir Diana dalijasi ne tik meile menui, bet ir giliais vidiniais ieškojimais, pamąstymais apie istorijos, laikmečio, aplinkos trapumą, virsmus ir kaip tai veikia žmonių jauseną, būvį. Kaip kiekviena tai išgyvena ir supranta per savo prizmę, tačiau kartu harmoningai ir artimai.

Ievos Dževečkienės akvarelėse atsiskleidžia subtilus augalų pasaulis – įtraukiantis ir užburiantis, nuolat kintantis. Gamtos motyvai darbuose tampa transformuotomis formomis, tekstūromis, spalvų koliažais – ne tik estetine, bet ir emocine išraiška, kylančia iš vidaus. Piešiniai kalba apie pasaulio trapumą, grožį ir būtinybę išsaugoti ryšį su gamta. Gyva gamta ramina, veikia mūsų mąstymą, kviečia atsiverti ir keistis – ir žmones, ir kūrėjus.

Dianos Monkevičiūtės kūriniai – vizualinis kelias per praeities ženklus, moteriškumo kodus ir kolektyvinę atmintį. Darbuose dominuoja ornamentikos ir spalvų kalba, perteikianti gilius emocinius klodus, jungiančius asmeninę ir kolektyvinę patirtį. Kūriniuose svarbi ne tik vizualinė estetika, bet ir ritualinis prasmės lygmuo – tai kvietimas sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Diana savitai transformuoja tradicinius simbolius į šiuolaikinį kontekstą, kur gamta, moteriškumas ir kultūrinis paveldas tampa gyvu, kvėpuojančiu audiniu.

Abi menininkės savo darbuose siekia daugiau nei estetinio vaizdo ar paveikumo – jos kalba apie buvimą, jautrumą, apie tai, kas lieka mumyse iš aplinkos, iš vaikystės, iš tradicijos.

Paroda „Identitetas“ kviečia stabtelti, pažvelgti giliau, įsiklausyti į tylą tarp linijų, į jauseną tarp formų.

Paroda vyks iki rugsėjo 7 d.

IEVA DŽEVEČKIENĖ, g. 1981, grafikė, floristė

„Mano, kaip kūrėjos, kelias prasidėjo mokantis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, į kurią ambicingai įstojau
penktoje klasėje. Vėliau – 7 metus myniau Vilniaus dailės akademijos takus, kur 2006 m. apsigyniau grafikos
magistro diplomą.

Kūrybos ir studijų kelyje nuolatos paraleliai tęsėsi draugystė su augalais. Tarsi neatsiejama mano dalis, kuri
vėliau pastūmėjo mane ir į floristikos pasaulį.

2020 m. baigiau VPVPMC floristikos specialybės mokslus.

Šalia dailės jau 18 metų kuriu augalų kompozicijas, instaliacijas, puokštes, integruoju juos interjeruose,
augalai ir gamta yra vienas pagrindinių motyvų mano piešiniuose ir didžiausias mano įkvėpimo šaltinis. Man be galo įdomu tyrinėti augalų formas, augimo kryptis, žiedų sandarą, spalvas, tekstūras… nuostabus augalų pasaulis, atrodo – tobuli visatos kūriniai, įtraukiantys ir užburiantys. Jie nuolat transformuojasi ir kinta, niekada nebūna vienodi ar nuobodūs.

Stebėdama augalus juose randu ramybę, harmoniją, įkvėpimą ir būtį. Gamta, kaip ir žmogus, nuolat kinta. Besikeičianti žmonija nuolat ilgisi gamtos natūralumo, o gamta vis bando prisitaikyti prie žmogaus pasaulio. Nenuostabu, kad tai tampa kūrybinių ieškojimų ir dialogų dalimi.

Dabartinė mano kūryba – nebėra vien gražūs, atmintyje užstrigę fragmentai, ar bandymas atkartoti tikrovės
vaizdus, tai sintezė sukauptos patirties, stebėjimų, jausenos, išgyvenimų verpetas. Gamtos detalės mano
vaizduotėje ir piešiniuose tampa skulpūriškais objektais, besitransformuojančiais į formas, tekstūras,
spalvos koliažus. Tai jausena, kylanti iš vidaus, pabrėžianti pasaulio trapumą, dievišką ir tikrą grožį bei
kylančius pavojus jei visa tai sunyktų.

Žmogus, kartais to net nesuvokdamas, bet matydamas gyvą gamtą, patiria emocinį atsipalaidavimą, keičiasi
jo mąstysena, požiūris į aplinką, greičiau ir kūrybiškiau randami/priimami sprendimai.

Magistrantūroje studijavau plakato specialybę, pas vieną geriausių Lietuvos plakatistų, lietuviško plakato
pradininką Juozą Galkų. Dabar galvoju, kad jo pamokos, vedimas turėjo didelės įtakos besiformuojančiai
mano, kaip kūrėjos, asmenybei. Dievinu formą, liniją, tekstūras, tai grafikos pagrindai, tačiau šalia to man
neatsiejama tapo spalvos plotai, jų žaismas, plakatiškumas, kontrastai.

Augalai mano kūryboje dažnai trapūs, romantiški, kartais net fragmentiški. Mėgstu palikti daug baltos
erdvės, kad paryškinti augalo struktūrą, linijų grožį. Tuo pačiu tai vieta fantazijai, tęstinumui. Kaip ir
mintyse, taip ir lape, pašalinis triukšmas man kelia disharmoniją. Norisi palikti švarios vietos mintims.
Neišbaigtumo momentas – tarsi minčių atspaudas, išnyrantis iš prisiminimų… Tai kas mums įstringa
mintyse, prisimename, tačiau pamažu tas vaizdas transformuojasi, o vėliau – pradeda blankti, išlieka tik
detalės…

Tai, kad esu grafikė, turi daug įtakos kaip matau piešinį. Džiaugiuosi linijų įvairove, jų pulsavimu,
ornamentiškumu. Tuo pačiu šalia grafiško trapumo norisi tam tikro svorio, gylio, „prieskonių“ – kaip aš
sakau. Mano kūryba dėliojasi tarsi koliažai, kuriuos pamėgau dar prieš 20 metų. Jau tuomet žinojau, kad tai
mano, tik dar nežinojau, kokia forma juos panaudosiu.

Man rūpi, kokį pėdsaką paliekame gamtai po savęs – ar jis globojantis, tvarus, ar griaunantis, keičiantis visą
pasaulio kryptį…“

DIANA MONKEVIČIŪTĖ, g. 1982, grafikė, dailės terapeutė

„Nuo pat mažumės kuriu – baigiau Kauno dailės gimnaziją, vėliau Vilniaus dailės akademiją, įgydama grafikos
specialybę. Jau paauglystėje savo kūrybos žiniomis dalinausi su kitais vesdama dailės edukacijas, tad noras
dalintis patirtimi, siekis atskleisti meno galią ir kitiems paskatino baigti jungtines LSMU ir VDA dailės
terapijos magistrantūros studijas.

Mano kūryba – tai grafikos, tapybos ir keramikos sintezė. Man tai jautrus ir trapus kelias į save. Ne visada
lengvas, kartais painus, priverčiantis vis atsigręžti atgalios ir sugrįžti tam, kad galėčiau eiti pirmyn. Tai
tobulėjimo kelias, atveriantis galimybes, nušviečiantis kitą matymą. Kūrybos procesas leidžia keliauti, pabūti
mažu vaiku, paaugliu, suaugusiu. Pabūti kitu – draugu ir priešu, liūdėti ir džiaugtis, išjausti save ir kitus ar
tiesiog leisti sau būti. Be jokių kaukių, pagražinimų, noro įtikti, baimės būti vertinamu. Kūryboje man
svarbiausia žmogus ir jo santykis su aplinka. Kūrinyje galiu pažvelgti į kasdienybę kitu rakursu, atskleisti
grožį, stebuklą paprastume, vos pastebimomis detalėmis, kurios yra, ir kurių beskubėdami nepastebime.

Paveikslų ciklas „kodas OP diva“ meninės raiškos prasme – tai oparto, tautinio tekstilės meno bei asmeninės
saviraiškos sąjunga. Tai tapybos ir grafikos sintezė. Idėjine prasme – tai siekis pažvelgti į šiuolaikinės moters
gyvenimo pajautą iš praeities perspektyvos, aspiracija žadinti tautinę savimonę ir kelti klausimą kas aš kaip
individas ir kas aš kaip tautos vienetas? Op – lietuvių kalbos dalis – ištiktukas/jaustukas reiškiantis šokimą,
lipimą. Šis „Op“ kūriniuose – tai šokimas iš kartos į kartą, iš dabarties į praeitį, iš praeities į dabartį,
kvietimas to, kas primiršta, pažvelgti šviežiu žvilgsniu. „Op“ ir aliuzija į optinį meną, kuriame ornamentu
kuriama individualaus pasaulio matymo iliuzija. Nors optiniame mene įprasta pulsuojantį, mirgantį, giluminį
vaizdą kurti pasitelkiant geometrines formas, šiame paveikslų cikle jos papildomos ir gamtos motyvais.
Gamta man kaip kūrėjui – neišsenkantis resursų šaltinis, tad tampa neatsiejama paveikslų dalimi. „OP“
anglų kalboje – „original post“ trumpinys (lt. originalus plakatas, asmens iškelta pokalbio tema) – kas dar
labiau atskleidžia ciklo idėją atsisukus į praeitį dabarties kontekste kelti diskusiją, tai kas gi apjungia
senosios kartos ir šiuolaikines moteris? Kaip praeities archetipai skleidžiasi šiuolaikiniame pasaulyje? Kas
svarbiau – individas ar bendruomenė? Koks kartų santykis? Diva – lotynų kalba deivė arba savotiškas žodžio
divonas ( dzūkiškai lovatiesės) sutrumpinimas byloja apie magišką moterų pasaulį. Divonai – unikalus
lietuvių tautos materialusis paveldas, atveriantis duris į praeitį – į kasdienį buitinį gyvenimą, šventes ir
šermenis. Jie tarsi žmogaus gyvenimo rato liudytojai. Divonų audimas buvo išskirtinai moterų pasaulio dalis,
apjungiantis kartas ne tik giminystės, bet ir socialine bendryste. Nuo pat mažens buvo ugdomas
kruopštumas, kantrus gebėjimas išbūti ir pajausti svarbą ritmiškame, tuo pačiu ir monotoniškame kūrybos
procese, smulkiomis detalėmis sukurti visumą. „Kodas OP diva“ paveikslų ciklu ir kviečiu žiūrovą pamatyti
detales, stabtelėti, prieiti artyn ir atsitraukti, sulipdyti visumą iš pamatytų miniatiūrų, neskubėti ir išbūti, kas
tampa ne visada lengva užduotimi mūsų lekiančiame gyvenime. Atsikartojanti kūrinių ornamentika, kaip ir
divonų raštai sukuria spalvinius kodus. Tarsi iš šiuolaikinių pikselių dėliojamas praeities raštų palikimas. Tai
patyrimo įgyto kažkada anksčiau perkėlimas į dabartį. Miniatiūrinių kvadratėlių pagalba kuriama
geometrinė ir augalinė ornamentika – paveiksle, lovatiesėje ir ekrane. Tas pats elementas, galintis būti
skirtingoje plotmėje, atsiskleidžia ne tik per savo vizualine pusę, tačiau raštai kūriniuose bendrauja su
žiūrovu neverbaliniu būdu – spinduliuoja tai, kas sklinda iš kolektyvinės pasąmonės. Divonų dekoras
spinduliuoja tai, kas sklinda iš kolektyvinės pasąmonės ir individualios patirties. Ne garsu, ne raide, o šešėlio
žaismo pagalba, spalvų gama, jų deriniais, kompozicija perduodama tai, kas svarbu ir ypatinga mums.

Taigi, „kodas OP diva“ – tai kvietimas pažvelgti į moters savitumą, jos stiprybes, bendrystės ir palaikymo
svarbą, trapų santykį su aplinka, tuo pačiu tai kvietimas kiekvienam mūsų sustoti, sutelkti dėmesį į
nesibaigiantį laiką ne tik žvelgiant į paveikslus, bet apsidairyti, pažvelgti į save ir atrasti smalsumą aplinkai,
pajausti laisvę būti savimi „čia ir dabar“ sumišusioje praeities ir ateities sąveikoje.“