Spalio 14 d. 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo galerijoje bus atidaryta Indrės Selenytės fotografijų, piešinių ir objektų instaliacijų paroda „Iš arti“.
„Jau ilgą laiką nuo pasaulio triukšmo nurimti vykstu į Juodkrantę. Civilizacijos nepaliestoje gamtoje imu iš naujo kvėpuoti ramybės ritmu, patiriu tikras rekolekcijas, kūrinijos didybę ir savo trapumą, ten pasiduodu gamtos ritmui ir laikui. Vaikčiodama jūros pakrante kalbuosi su Kūrėju, rinkdama pakrantėje rastus laiko paliestus ir perkeistus akmenis, kiautus, kriaukleles, pagaliukus, susirenku ir rūšiuoju mintis, stebiu formas, tekstūras. Daiktai man atliepia laiko įvykius, ten randu ir karo pėdsakų, naikinamos gamtos aimanas, meilės kuždesius, judėjimą ir stabilumą, gyvybės grožį ir mirties tamsą…
Ten daug skaitau, ypač – psalmių, fotografuoju, piešiu, rašau mintis, taip eidama jaukinuosi kopas, tylą, vėją, audras, miško ir jūros kvapą, gyvūnus, augalus, stebiu žmones. Ten gamta intymiai priartėja ir panardina į nuolatinio lėto atsinaujinimo, perkeitimo ritmą. Pasikeičia laikas, priartėja dangus, sulėtėja ritmas, širdis atsimerkia. Ten jau niekas man nepavaldu…
Ten galiu būti nepastebėta ir pati stebėti, priimti, prisipildyti, susirinkti iš naujo.
Taigi bičiulių paskatinta, patikėjau, jog tai kas ten sukurta, atrasta verta pristatyti. Parodoje eksponuoju pastarųjų poros metų kūrinius – nuotraukas, piešinius ir video įrašus.
• Fotografija
Čia atsisakau aplinkos, atskiriu daiktus švariame baltame fone, atsisakau spalvų, taip norėdama objektą apvalyti nuo aplinkos triukšmo, atskleisti dažnai iš toli nematomą detalių grožį.
• Piešiniai – dviejų dalių grupė, diptikas
Vaikų ir kitų Juodkrantėje sutiktų žmonių eskizai.
Pakrantėje rastus akmenis, paukščių, žuvų ir kitų gyvių griaučius, jūros išmestus smulkiomis kriauklelėmis tarsi ažūru apaugusius pagaliukus ar kiautų nuolaužas, piešiau senai pamilta technika – paprastais ir anglies pieštukais, nes tiek anglis tiek grafitas yra trapios priemonės, kuriose man atliepia gamtą ir supasi amžinybėje. Piešiniuose norėjau priartinti ir atskleisti daikto tekstūrinį detalumą, grafiškumą, tarsi kūno žemėlapį. Tai žvilgsnio kelionė – nuo mažiausių ant smėlio rastų dalykėlių iki žmogaus. Akmenų fosilijų, kriauklių ir kaulų piešiniai gerokai padinti tampa artimi žmogaus kūnui. Detalės primena pulsuojanžių kraujagyslių ar odos raukšlių vingius, tarsi veda laiko paliktais pėdsakais. Stebint IŠ ARTI skleidžiasi gyvybės ir mirties, amžinybės ir laikinumo grožis.
• Video – noriu perteikti nuotaiką per garsą ir gamtos judėjimą, stichijas veikiančias laisvai ir turinčias didelę kūrybinę įtaką rastiems objektams.“
Indrė Selenytė
Ps 139
„7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios
ar atsitolinti nuo tavo Artumo?
8 Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten,
jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten.
9 Jei įgyčiau aušros sparnus
ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų
10 net ten mane vestų tavo rank
ir tvirtai laikytų tavo dešinė.
11 Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps
ir naktis bus man šviesa“, –
12 juk tau pati tamsa nėra tamsi
ir naktis šviečia kaip diena.
Tamsa ir šviesa tau yra tas pat.“
“ Tik mažiausi daiktai leidžia man išvysti viską. Tai, kas kitiems gali atrodyti kaip nereikšmingas smulkmenos pastebėjimas, man yra visas pasaulis, įkūnijantis grožį ir prasmę.“
Vincentas van Gogas
• Baigė M.K. Čiurlionio menų gimnaziją grafikos specialybę,
• Vilniaus dailės akademijoje apsigynė knygos iliustravimo ir dizaino bakalaurą.
• Dizaino katedroje apsigynė Interaktyvaus pasakojimo magistrą.
• Dalyvavavo grafikos parodoje Suomijoje.
• Dirbo kino filmavimo aikštelėje.
• Dizaino studijoje – dizainere, iliustratore.
• Reklamos agentūrose TBWA ir McCannErickson – meno vadove.
• Mobilių žaidimų vaikams kompanijos „PepiPlay“ bendraįkūrėja, dirbo kūrybos ir meno vadove, iliustratore.
• Nupiešusi seriją komiksų „Magnificat vaikams“ leidiniui.
• Sukūrė daug personažų žaidimams „PepiPlay“, reklamoms, kūrė prekės ženklus, renginių plakatus ir tt.
• Vilniaus dailės akademijai parengė pasirenkamą „Žaidimų kūrimo pagrindų“ dalyko programą ir dirba dėstytoja.
„Pirmojoje asmeninėje kūrybos parodoje jaunosios kartos menininkė Indrė Selenytė pristato per keletą pastarųjų metų susiformavusią kolekciją, kurią sudaro piešiniai, fotografijos, rasti objektai, jų pagrindu sukurtos instaliacijos ir video įrašai. Parodą persmelkia menininkei ypač svarbi Lietuvos pajūrio, konkrečiai – Juodkrantės gamtos dvasia, persipynusi su asmeniniais išgyvenimais, vidiniais virsmais, transformacijomis.
Pats parodos pavadinimas byloja, jog I. Selenytė renkasi „priartinantį“ žvilgsnį į aplinką, siekdama, kad prabiltų mažiausios detalės, atsitiktinės akimirkos, tarsi nereikšmingi, maži kasdienybės įvykiai. Tačiau gamtos objektų faktūros, fragmentai, žmonių veidai ir siluetai, atsidūrę I. Selenytės akiratyje, atitolsta nuo realybės ir įgyja metafizinį matmenį. Sudžiūvusio augalo, akmens ar trapių paukščio kaulų formose ir paviršiuose skleidžiasi pats Kosmosas, būties begalybė, hipnotizuojanti savo ritmais ir linijomis, kaip ir tolimas žvaigždėtas dangaus skliautas, nepažinus ir paslaptingas. Ir sutiktų žmonių veidai, siluetai čia įgyja tam tikrą vaidmenį ir prasmę. Vaikas – tarsi gyvenimo pradžios simbolis, dvasininkas – universali išminčiaus, filosofo figūra, nurodanti ir į ypač plačią, turtingą ikonografinę plotmę.
Tačiau tikrovės „siūlas“ vis dėl to visą laiką išlieka menininkės rankose. Senovės graikų mituose Ariadnės siūlas padėjo Tesėjui ištrūkti iš labirinto, o I. Selenytės kūrybos atveju tikrovė, realybės inspiracijos yra svarbios ir kaip savotiškas asmeninis vizualinis dienoraštis, ir kaip nuoroda į gamtos ir žmogaus, arba natūros ir kultūros santykį. Juk vis dėl to žmogus kaip visuomenė ar atskiras individas įprasmina gamtos procesus, žvelgdamas į juos iš šalies, panirdamas į gamtos pasaulį ir jį „perleisdamas“ per savo pojūčius ir patirtį.
Taigi, parodos pasakojimą galime skaityti kaip vientisą, meditatyvią istoriją, tačiau ne mažiau nei simbolinės, čia pat besikuriančios reikšmės, menininkei svarbus glaudus santykis su realybe, vizualinės išraiškos ir medžiagų tikrumas. Tai ir natūralus pajūrio smėlis, ir lengvas, fragmentiškas piešinys, įtikinantis savo tikroviškumu. Pojūtį, kad visa vyksta čia ir dabar lemia ir menininkei ypač svarbus krikščioniškasis pasaulėvaizdis. Pajūris I. Selenytei yra ne tik atpalaiduojantis buvimas gamtos apsuptyje, bet ir dvasinio pakylėjimo bei susikaupimo – rekolekcijų erdvė. Slėpiningi ir daugiaprasmiai psalmių tekstai jos vaizduotėje susipina su gamtos patyrimu ir išsilieja savitomis vizualinėmis formomis.
Nors parodoje naudojamos medžiagos, išraiškos formos ir priemonės yra glaudžiai susijusios, ir veikia kaip vieninga visuma, atskiro dėmesio verti I. Selenytės piešiniai, žavintys betarpiškumu ir profesionalia, meistriška aplinkos pagava. Minkšta, jautri piešinio linija, šiluma alsuojantis štrichas, įtaigiai išryškinamos, priartinamos, arba nutolinamos figūros paprastomis priemonėmis kuria erdvės, judėjimo įspūdį.
Nors ši paroda – pirmasis asmeninis menininkės pasirodymas publikai, ji jau yra įgijusi didelę vizualinės taikomosios kūrybos patirtį, kurią sėkmingai transformavo ir į pedagoginį „formatą“. I. Selenytė žinoma kaip plataus akiračio dizainerė, komiksų, žaidimų vaikams, įvairių prekės ženklų, plakatų kūrėja, iliustratorė, reklamos agentūrų meno vadovė. Parengusi žaidimų kūrimo pagrindų programą, dėsto ją Vilniaus dailės akademijoje. Neabejotina, kad šis įdirbis, gebėjimas kurti įtaigų ir lakonišką vaizdą, veikia ir grynąją, meninę I. Selenytės kūrybą. Todėl autobiografiškas panirimas į save jūros stichijos ir pajūrio gamtos akivaizdoje iškyla racionaliomis, kartais minimalistinėmis ir net kiek asketiškomis formomis. Žvilgsnis iš arti yra gilus, skvarbus, atveriantis žiūrovui tik tiek, kiek reikia pagal subtilią autorės nuojautą, ir paliekant paslapties, nežinomybės pėdsaką.“