Muziejaus galerijoje išeksponuota Jono Kazlausko darbų paroda „Iš atminties“ perkelta ir į virtualią erdvę, kur kviečiame ją saugiai apžiūrėti.
Savo parodą autorius pristato pasakojimu:
„Esu tremtinių vaikas, todėl mane nuo pat vaikystės lydėjo artimųjų pasakojimai apie komunistinio režimo žiaurumus, nepakeliamas tremties ir gulagų sąlygas, kurias reikėjo jiems iškęsti.
Ko buvo verta Rusijos valstybė, grindusi nepravažiuojamus kelius pavergtų tautų intelektualų galvomis?
Aš augau žinodamas dvi tiesas. Pirmoji – ta, tikroji, kurią girdėjau iš tremtinio, savo tėvo ir tetų bei dėdžių lūpų. Kita ėjo šalia tikrosios tiesos, kurią sužinojau mokykloje iš vadovėlių. Augdamas supratau, kad istorijos vadovėlio vidus supuvęs, o gražus tik viršelis.
Supratimas apie skausmą ir ilgesį manyje atėjo dar tuomet, kai nemokėjau vaikščioti ir kalbėti. Pas mus į svečius dažnai užsukdavo giminaičiai, lankydavosi kaimo išminčiai, kuriuos jungė bendras išgyvenimas – tremtis. Nuo jų pokalbių troba prisismelkdavo skausmo, veidus sukaustydavo pyktis. Jiems išvykus, kuriam laikui mūsų namuose stodavo rimtis.
Man augant, pokalbių nemažėjo, aš jau aiškiai supratau (net bijojau) – tai įvykiai, kurie praėję nesenai ir artimųjų atminty bei širdyse palikę prisiminimus it kraujuojančias žaizdas.
Nors neišgyvenęs to skausmo, aš jį aiškiai supratau ir ilgą savo gyvenimo laikotarpį jį nešiojau savyje. Kad mano pažintas giminės skausmas neištirptų atmintyje, išdrysau sukurti emocinių portretų galeriją.
Šį kūrinių ciklą skiriu komunistinio režimo aukoms atminti ir pagerbti.
Šiandien mes suprantame, kad net vieno žmogaus auka yra per didelė kaina kuriant miglotą ateitį, o dėl iškreiptos komunistinės ideologijos buvo sunaikinti milijonai. Neužteks ir tūkstančių metų pamiršti žiaurumus, kuriuos žmonija iškentėjo.“