Muziejus, kaip ir kasmet, šiemet dalyvauja „Knygų mugėje“. Šįkart su unikalia knyga – receptų rinkiniu – Elenos Graužinytės-Motiejūnienės-Valevičienės „Namų receptai“. Knygos sudarytoja Dalia Bukelienė, fotografijų autorė Inga Dinga.

Kviečiame surasti mus bendrame Lietuvos muziejų asociacijos stende, LITEXPO rūmų salėje 3.12. Įsigiję knygą pasinersite į tarpukario Lietuvos dvarų ir XX a. I pusės Vilniaus gastronominį pasaulį. Dvelkiantys kultūra, nepaprastai skanūs, nepakartojami Elenos Graužinytės-Motiejūnienės-Valevičienės patiekalų aprašymai – lyg intymios tikrų susitikimų, vykusių jos namuose, istorijos.

„Auklėta patriotizmo ir lietuvybės dvasia, Elena Graužinytė 1919 metų pradžioje aktyviai rėmė Lietuvos kariuomenės Antrąjį pėstininkų pulką. […]
1920 metais Elena Graužinytė ištekėjo už Lietuvos kariuomenės majoro (1919), Vyčio Kryžiaus 5 laipsnio ordino kavalieriaus (1919), tuomečio I rūšies ypatingų reikalų karininko prie vyriausiojo kariuomenės vado, 1925–40 metais Utenos, Kėdainių, Alytaus, Švenčionėlių apskričių viršininko Jono Motiejūno-Valevičiaus (1893–1959).
1928 metais šeima įsigijo Sidariškės dvarą (Ignalinos r.), kuriame, 1924 metų duomenimis, be dvarininko rūmų buvo dar 5 gyvenamieji namai, 4 tvartai, arklidė, klojimas, svirnas, ledainė, ratinė ir 2 daržinės; dvarui priklausė 80 ha žemės. Dvare nuolat gyveno Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė kartu su vyro tėvais Juozu ir Domicele bei rūpinosi visais dvaro ir ūkio reikalais. […]
Sidariškės dvare laikinai dirbęs Leonas Vilutis prisimena: „1938 metų rudenį (…) buvau pakviestas nudažyti Sidariškės dvaro visus trobesius pas Utenos apskrities viršininką pulkininką ltn. Motiejūną-Valevičių. Oras buvo gražus. Sąlygos ir darbui, ir gyvenimui — kuo puikiausios. (…) Maitino pati ponia, pasiūlydavo net išgerti romo ar prancūziško konjako, kokio dar nebuvau ir regėjęs, bet kai įsitikino, kad negeriu, net pagyrė ir daugiau nebesiūlė“.
Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė garsėjo kaip puiki šeimininkė, o Sidariškės dvaras – vietos inteligentijos susiėjimais. Kaip savo prisiminimuose rašė kaimynystėje, Krivasalio k. gyvenęs garsus disidentas Antanas Terleckas, 1934 metų gruodį Saldutiškio klebonas, trumpai pakalėdojęs jo tėvų namuose, išskubėjo į Sidariškės dvarą, kur jo laukė „sava kompanija, turtingos vaišės ir, aišku, ne tokios menkos Kalėdų dovanos“
Visuomet garsėjusi skaniais, išradingais patiekalais, Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė paliko daug įvairių (daugiausia tortų ir kitokių saldumynų) receptų, užrašytų tiek tvarkingai sąsiuviniuose, tiek ant po ranka pasitaikiusių popieriaus skiaučių. Iš receptuose vartojamų žodžių, o ir matant rašysenos pokyčius, galima spręsti, jog Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė receptus užsirašinėjo ne vienerius metus, todėl jos užrašuose – ir jaunystės laikų (tarpukario), ir pokario bei vėlesnių laikų, jau brandžiame amžiuje užrašytas tarpukario dvarų ir XX a. I pusės Vilniaus kulinarinis paveldas.
Fotografės Ingos Dingos nuotraukose – iki šių dienų išlikę asmeniniai Elenos Graužinytės-Motiejūnienės-Valevičienės stalo įrankiai, indai, jos siuvinėtos staltiesės. Sukurti tarpukario nuotaiką padėjo Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus bei Arūnas Prokurenko, kurių kolekciniai indai, taurelės, kiti daiktai taip pat įamžinti nuotraukose. Knygos viršelį puošia sidabrinė, emaliuota 1896 metų druskinė su šaukšteliu (privati Arūno Prokurenko kolekcija) – indas, be kurio neapsieina nė viena virtuvė, nė vienas vaišių stalas. Viršelio nugarėlėje – Jono Motiejūno-Valevičiaus kavinukas, buvęs ne vieno vaišių stalo akcentu.“

DALIA BUKELIENĖ