Šiandien minime bajoraitės Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880 06 05 – 1977 04 04) 145-ąjį gimtadienį.

Marija Šlapelienė su savo vaikais Kaune. 1924 m. Kaunas. Fotografas nežinomas. Marija Šlapelienė su vaikais pirmą kartą atvyko į Nepriklausomą Lietuvą. Jai iš dešinės sėdi dukra Laimutė, iš kairės – sūnus Skaistutis, už jo stovi dukra Gražutė. Antroje pusėje M. Šlapelienės užrašyta juodu rašalu – „Pirmą kartą Nepriklausomojon atsilankius, 1924 m. liepos m., M. Šlapelienė su vaikais Kaune“.

M. Piaseckaitė-Šlapelienė buvo ne tik pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja, bet daugiau kaip 40 metų – pirmoji knygininkė moteris, kurios knygynas Vilniuje buvo kultūros židinys, lietuvybės bastionas visų penkių okupacijų metais.

Marija gimė Vilniuje, 1880 m. birželio 5 d. Tvirtą charakterį, tikėtina, paveldėjo iš tėvo Dominyko Piasecko, 1863 m. sukilimo dalyvio.

Marijos tėtis Dominykas buvo bajoras, bet muziejus ilgą laiką neturėjo tai įrodančių dokumentų.

Neseniai Vilniaus krašto bajorų sąjunga muziejui padovanojo ypatingą dovaną – istorikės Sigitos Gasparavičienės iš daugybės metrikų knygų įrašų sudarytą Piaseckų bajorystę įrodantį genealogijos medį. Jis išdidžiai puošia muziejaus svetainę.

Marijos Piaseckaitės krikšto įrašas Nr. 146, 1880 m. Vilniaus Šv. Apaštalo Rapolo Rkb. 1880-06-13 Vilniaus Šv. Rapolo Romos katalikų parapijos bažnyčioje kunigas Juozapavičius visomis krikšto apeigomis pakrikštijo kūdikį, suteikdamas jai vardą Marija. Ji gimė šių metų birželio mėn. 5 d. Piuromonte bajorams teisėtiems sutuoktiniams Jonui Dominykui Piaseckiui ir Eleonorai, iki santuokos Vojcechovska. Krikšto tėvai – Jonas Veržbickis su Kristina Franckevičiene, Jurgio žmona. LVIA,F.604,Ap.20,B. 208, L.321v-322, Įrašas146. Vertimas iš rusų kalbos.

1900 m. Marija baigė kilmingų mergaičių gimnaziją (dab. Užupio gimnazija). Šv. Rapolo bažnyčios vikaras Juozas Ambraziejus buvo ypatingai aktyvus lietuvininkas, nelegalios Vilniaus „Dvylikos apaštalų“ draugijos narys, lietuviško elementoriaus autorius ir visuomenės veikėjas. Vėliau perkeltas į Šv. Jonų bažnyčią jis ten subūrė didžiausią Vilniuje chorą ir pakvietė Mariją dainuoti ir atlikti solo partijas. Bokšto gatvėje, Romerių namuose kunigo Ambraziejaus organizuojamuose „arbatvakariuose“ Marija susipažino su broliais Petru, Antanu ir Jonu Vileišiais, Jurgiu Šauliu ir kitais žinomais lietuvininkais, nulėmusiais jos kelią.

Kunigo J. Ambraziejaus iniciatyva buvo pradėti rengti lietuvių kalbos kursai. „Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“, – rašė Marija Šlapelienė atsiminimuose.

Taip apsisprendusi Marija nugyveno visą gyvenimą, testamentu prisakiusi sovietmečiu nacionalizuotus namus muziejumi paversti. Išsamiau apie Mariją Šlapelienę ir jos šeimą rasite muziejaus tinklapyje.

Apie bajorų Piaseckių herbą JANINA

„Heraldika – mokslo šaka, turinti dvi sritis – praktinę ir istorinę, tyrinėjanti herbo, kaip ženklo, atsiradimo pradžią ir jo evoliuciją, o taip pat jo visuomeninę teisinę reikšmę. Praktinė heraldikos mokslo šaka apibrėžia naujų herbų miestams ir miesteliams bei institucijoms formavimo normas, o šalyse, kuriose yra monarchinė
santvarka, – naujų giminių herbų kūrimą. Kai kurie Vakarų tyrinėtojai pavadinimą heraldika kildina iš vokiško žodžio heroldas, t.y. pareigūno, kuris riterių turnyrų metu nustatydavo riterių kilmę ir jų herbų teisingumą. Heroldai taipogi vesdavo turnyrų knygas, turėjusias pergamentinių rulonų pavidalą, kuriose būdavo nupiešti spalvoti riterių, dalyvaujančių turnyre, herbai.

Herbai atsirado kartu su sunkiaisiais kariais-raiteliais, kurie XII a. pr. pradeda vaidinti vis didesnį vaidmenį tuometinėje karų taktikoje. Užsidėję sunkius ir aklinus geležinius šalmus ir šarvus, kariai darėsi neatpažįstami net vienas kitam, todėl buvo sugalvotas naujas identifikavimosi būdas. Vakarų Europoje herbai susiformavo jau XII a. antroje pusėje, Lenkijoje – tik XIII a. ir tapo svarbiu giminės narių konsolidacijos veiksniu, įtakojusiu vienos kompaktiškos tvirtos ir solidarios heraldinės giminės formavimąsi. Heraldikos tradicijas, be viso kito, įtakojo Artimųjų Rytų menas, su kuriuo riteriai susipažino kryžiaus žygių metu, audringas rūmų gyvenimas, menestrelių ir trubadūrų poezija, o svarbiausia – riterių turnyrai.

Lietuvos ir Lenkijos pohorodlijinius (t.y. po1413 m.) herbus galime sąlyginai suskirstyti į dvi grupes – atsiradusius iš linijinių nuosavybės ženklų (pav. brūkšneliai sujungti su kryželiais, raidės, strėlės, kalavijai, pasagų, gyvūnų – žalčio, gyvatės ir pan. atvaizdai) ir iš karinių emblemų su karinių vėliavų ir pan.
piešiniais, atėjusiais kartu su Vakarų Europos heraldikos tradicijomis. Herbo sudėtiniais elementais yra skydas, jame esanti heraldinė figūra, o taip pat šalmas, antšalmis, išoriniai herbo papuošimai, titulo ženklai, devizai arba ordinai.

Janinos herbas (raudoname skydo fone raudonai violetinis skydas) su virš šalmo su bajoriška karūna kylančiomis septyniomis povo plunksnomis yra vokiškai-lenkiškos kilmės. Seniausias paminėjimas lenkų šaltiniuose siekia 1246 m., seniausias antspaudas datuojamas 1379 m. Vienoje iš herbo atsiradimo legendų, pateikiamų K. Niesieckio herbyne, rašoma, kad šis herbas karaliaus Boleslovo Narsiojo laikais (987–1025) buvo suteiktas nedidelio ūgio riteriui vardu Janikas, po to, kai jis rengdamasis mūšiui su pagonimis sumeistravo savotišką užkardą iš keliasdešimties skydų ir ja prisidengami lenkai pagonis nugalėjo.

Naujausių tyrinėjimų duomenimis, herbo pavadinimas kilo nuo kaimo Janina, kuris yra buvusiame Busko paviete (dab. Kelcų vaivadija Lenkijoje). XII a. šis kaimas priklausė Šv. Jono iš Jeruzalės hospitaljerų vienuolynui (dabar populiariai vadinamu Maltos ordinu).

Herbas buvo paplitęs tarp lenkų bajorų giminių, viduramžiais gyvenusių Krokuvos, Sandomiro, Lenčicos, Sieradzo vaivadijose. Piaseckiai kilo iš Lenkijos Sandomiro vaivadijos iš Janowskių giminės. Kai vienas iš Janovskių XVI a. pradžioje gavo valdyti Piasečnos kaimą Radomo paviete, jo palikuonys ėmė vadintis Piaseckiais.

Ilgainiui Piaseckių giminė išsišakojo po įvairias Lenkijos-Lietuvos valstybės teritorijas. XVI a. jau žinomi ir Vilniaus bei Trakų vaivadijose. Stambiausias žemės valdas šios giminės atstovai LDK laikais valdė Ašmenos ir Gardino pavietuose. Vilniškės Piaseckių genealoginės šakos pradininku laikomas LDK žirgininkas Geranainių seniūnas Jokūbas Piaseckis, gyvenęs XVI a. antroje pusėje. Janinos herbu žymėjosi Lietuvos-Lenkijos valstybės karalius Jonas Sobieskis, valdęs XVII a. pabaigoje, taip pat Gabrijalavičiai, Jurgevičiai,
Piaseckiai, Vešmuntai, Urniežiai. Iš viso apie šešiasdešimt Lietuvos-Lenkijos valstybės bajorų giminių.

XIV–XV a. herbų tradicija atkeliavo į Lietuvą, nors jau XIII a. kai kurios reikšmingesnės lietuvių didikų giminės turėjo nuosavybės žymeklius, besitransformuojančius į herbą. Per 1413 m. Horodlės uniją lenkiškas Janinos herbas, kurį reprezentavo Janinų herbo atstovai Pšemyslio vyskupas Motiejus, Lenčicos teisėjas Petras Turas bei Lublino teisėjas Mikalojus iš Suchodolės, buvo suteiktas (t.y. buvo įsūnytas į šio herbo giminę) LDK Vytauto dvariškiui Vaisimui Daneikavičiui. Vėliau vedybų, patronažo ar kitais keliais buvo suteikiamas ir kitoms lietuvių bajorų giminėms.“

Istorikė Sigita Gasparavičienė