Portalo Bernardinai.lt žurnalistė Rasa Baškienė savo straipsnyje „Marija Šlapelienė – apsisprendusi būti lietuve“ atskleidė stiprios moters portretą bei sudėtingas to meto gyvenimo aplinkybes, kurios, lyg upės vagą į Lietuvos istoriją įrėžė Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės likimą. Kviečiame paskaityti.

„Marija Šlapelienė – apsisprendusi būti lietuve“

Rasa Baškienė

„Apsilankiusi Pilies g. 40-uoju numeriu pažymėtame name, kuriame 1996-aisiais buvo atidarytas garsių lietuvybės skleidėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus, sužinojau, kad jo amžius siekia kone 600 metų. Kažkada „Apostolovka” vadintas namas stovėjo ant lietuviškosios ir slaviškosios Vilniaus dalių sankirtos ir buvo vienas pirmųjų mūrinių namų, XVII amžiuje atstatytų po didžiulių rusų kazokų sukeltų gaisrų.

Patyręs daugybę antpuolių, gaisrų ir niokojimų, Vilnius it feniksas nuolat atgimdavo ir suklestėdavo naujam gyvenimui. Daugiakalbiame mieste kartu sugyveno lietuviai, lenkai, rusai, gudai, žydai, totoriai ir kitų tautų žmonės, tačiau lietuvių kalba Vilniuje garsesne nata pradėjo skambėti tik XIX a. pabaigoje.

Tuo metu Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų bendro gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkiškai, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos buvo tapę lenkų kultūros skleidėjais. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla, įsikūrė „Dvylikos apaštalų“ – lietuviškosios idėjos skleidėjų – būrelis, kuris sparčiai gausėjo ir žadino lietuvišką sąmonę. Netrukus į lietuvybės apaštalų gretas įsitraukė ir Marija Piaseckaitė, išgarsėjusi po pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ premjeros, kurioje ji atliko pagrindinį vaidmenį.

Marijos Piaseckaitės pasirinkimas

Marija Šlapelienė

1880 m. birželio 5 d. Dominyko Piaseckio ir ir Eleonoros Wojciechovskos šeimoje gimusi Marija augo lenkakalbėje aplinkoje. Nors tėvas, 1863-iųjų metų sukilimo dalyvis, mokėjo lietuvių kalbą, tačiau šeimoje buvo kalbama tik lenkiškai baltarusišku žargonu. Marija mokėsi kilmingų mergaičių gimnazijoje (dabartinė Užupio gimnazija – red. pastaba) ir giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore. Bažnyčios vikaras Juozapas Ambrazevičius, vienas iš „Dvylikos apaštalų“, buvo lietuviškojo elementoriaus autorius ir didelis lietuvybės skleidėjas. Pastebėjęs nuostabų jaunutės Marijos sopraną skirdavo jai solo partijas Šv. Jonų bažnyčios, į kurią buvo perkeltas, chore. Mariją įtraukė chorų, lietuvių kalbos kursų, arbatvakarių sūkurys, prasidėjo pažintys ir draugystės su garsiaisiais broliais Vileišiais, Jurgiu Šauliu, mokiusiu ją lietuvių kalbos, rašytoja ir visuomenės veikėja Gabriele Petkevičaite-Bite. Lankydamasi pas Bitę Puziniškyje Marija susipažino su būsimuoju vyru Jurgiu Šlapeliu, atvykusiu vasaros atostogų. Vėliau ji rašys, kad pirmasis įspūdis buvęs ne koks – rimtas ir nekalbus Jurgis dainas ir šokius dievinusiai Marijai pasirodęs nuoboda… Ateitis parodys, kad šie du žmonės puikiai papildys vienas kitą: prie racionalios Jurgio strategijos derės Marijos administraciniai sugebėjimai ir šiltas bendravimas su įvairiausiais žmonėmis.

Pradėjusi lankyti kun. J.Ambraziejaus organizuojamus kursus Marija apsisprendė būti lietuve. „Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“, – taip ji rašė savo atsiminimuose. Išmokusi lietuvių kalbą Marija pradėjo rašyti į Mažojoje Lietuvoje leidžiamą „Naujienų“ laikraštį, padėjo platinti draudžiamą lietuviškąją literatūrą. […]“

Visą straipsnį skaitykite portale Bernardinai.lt.