Kovo mėnesį Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyko keturių medikų kūrybos paroda. Vida Domarkienė (infekcionistė pediatrė) ir garsusis kardiochirurgas Giedrius Uždavinys eksponavo savo tapybos darbus, neurologas Steponas Bagdonas – fotografijas, o pulmonologas Juozapas Butkus pristatė poezijos rinktinę.
Idėjos parodyti kartu kurso draugų kūrybą autorė yra Vida Domarkienė, kuri yra dalyvavusi ir surengusi jau ne vieną tarybos darbų parodą.
Kardiochirurgas Giedrius Uždavinys, nors tapo nuo 1974 m., savo darbus eksponavo tik vieną kartą, 1975 m. ŠMC vykusioje medikų tapybos parodoje. Ir toliau tapyti jį padrasino monumentalistė Sofija Veiverytė.
Neurologas Steponas Bagdonas spalvota fotografija susidomėjo 1965 m. Jis daugiausia fotografuoja gamtą. Jau yra surengęs keletą parodų.
Parodos atidarymo metu skambėjo Juozapo Butkaus poezija. Jis yra išleidęs kelias knygas, spaudai rengiama atsiminimų knyga „Rašau sau“.
Visi šie gydytojai bendrauja nuo studijų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete laikų. Ir kaip patys tvirtina, jau geras pusšimtis metų susitinka kiekvieną mėnesį papietauti kartu. Šį kartą kurso draugai susitinka ir kaip vienos parodos autoriai.
Apie kuriančiuosius medikus:
VIDA DOMARKIENĖ – infekcionistė pediatrė. Dirbo Vilniaus infekcinėje ligoninėje ir Respublikinėje vaikų ligoninėje Santariškėse. Vaikų infekcines ligas dėstė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Yra viena iš tikrųjų vilniečių (jos mama baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją prieš II pasaulinį karą, bendravo su Marija Šlapeliene). Parašė disertaciją apie vaikų meningitus. Dabar lanko dailės studiją. „Mylių Vilniaus senamiestį, gėles ir gerą vyną“, – sako Vida Domarkienė.
GIEDRIUS UŽDAVINYS. „Esu gimęs 1940 m. kovo mėn. Senojoje Varėnoje, šiais metais šventusioje 600 m. jubiliejų, dailidės šeimoje. 1957 m. baigiau vidurinę mokyklą, gyvenimą pašvenčiau medicinos mokslams ir širdies chirurgijai. Jai skyriau visą gyvenimą. Tebeoperuoju lig šiol – su Dievo malone ir dukters Giedrės pagalba.
Mano sėkmės laidas – minkšta širdis, atjauta sergančiam, pagarbi meilė ir baimė Kūrėjui, laiminančiam mano rankų darbą, vengimas net smulkios klaidos, nes nuo jų prasideda didžiosios chirurgijos nelaimės. Sėkmę padaugina ir santykių su kolegomis ir ligoniais garbingumas. Be didžiojo mano įkvepėjo – žmonos Irenos nebūtų tos virtinės pergalių ir pripažinimų, ir, atvirai kalbant, du trečdaliai manęs yra Jos sukurta ir atkentėta.
Jos portretas yra pirmasis mano tapybos darbas – pažiūrėkit, kokios saldžios Jos lupytės, kiek joje yra žavaus moteriškumo. Meną vertinu širdimi ir ieškau spalvų dermės su prasmės ieškojimais. Žinau, kad tapyboje esu nevykėlis, nes įgimtas pedantizmas (toks pozityvus chirurgijoje) supančioja vaizduotę, tokią būtiną mene. Tą bruožą ir įgimtą spalvų darnos pojūtį turėjo Giedrius Pakonaitis, palikęs mus anksti – praradome tikrą menininką. Mano patepliojimai tai daugiau ramybės spalvose ieškojimai pavargus nuo kasdienybės, noras padėlioti spalvas, kurios taip didingai žėri impresionistų drobėse. Žinau, kad tai nepasiekiama, bet smalsumas gundo… Kam, jei ne brangiems kurso draugams, rodyti savo tepliones! Žiūrėkit ir žvenkit!“
STEPONAS BAGDONAS. „Gimiau Rokiškio raj., Davainiškio kaime tuo metu, kai S. Darius ir S. Girėnas rengėsi skrydžiui į Lietuvą. Vaikystė praėjo vaizdingose Dviragio ežero pakrantėse. Pirmas fotonuotraukas padariau 1951 m. skolintu iš draugo fotoaparatu „Kodak“. Pirmą savo fotoaparatą „Smena“ įsigijau 1957 m. Nuo tada dažnai fotografuoju. Spalvota fotografija susidomėjau 1965 m. – tai buvo spalvoti diapozityvai. Dažniausiai fotografuodavau atostogų ir turistinių žygių metu. Prieš 10 metų įsigijau skaitmeninį fotoaparatą „Canon“, nuo tada daug fotografuoju gamtą kelionėse, per atostogas. Raudonojo kryžiaus ligoninėje bendradarbių paprašytas esu parengęs keletą parodėlių. Dirbau neurologu.
JUOZAS BUTKUS gimė 1939 m. sausio 26 d. ūkininkaitės Zuzanos Uznytės ir geležinkeliečio Juozapo Butkaus šeimoje Plungės valsčiaus, Mišėnų kaime. Pasibaigus II-am pasauliniam karui 1945 metų rudenį tėvas perkeliamas dirbti į Klaipėdos geležinkelio ruožą. Mokyklą pradėjo lankyti eidamas 7-us metus. 1957 m. baigė Klaipėdos IV-tą vidurinę mokyklą ir tais pačias metais įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Pateko, jo žodžiais tariant, į patį nuostabiausią kada nors studijavusių mediciną Vilniaus universitete kursą.
1963 m. baigęs fakultetą liko dirbti Medicinos fakulteto, Fakultetinės terapijos katedroje vyr. laborantu. Po poros metu jau dirbo asistentu. 1972 m. apgynė m. k. disertaciją „Sveikų ir sergančių lėtine pneumonija žmonių bronchų laidumas“. 1982 m. suteiktas docento vardas. Visą laiką dirbo tik Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto toje pačioje katedroje ir Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Išdirbęs 48 metus 2010.12.26. išėjo į pensiją. Svarbiausi darbai plaučių funkcijos tyrimų srityje. Besimokydamas mokykloje rašė patriotinius eilėraščius, bet niekam jų nerodė. Studijuodamas ir dirbdamas jų neberašė. Šiek tiek parašė jau darbo VU ir Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pabaigoje.
2009 m. su Lina Zabuliene parašė studentams mokymo knygą „Suaugusiųjų antro tipo cukrinio diabeto prevencija“. 2012 m. išleido eilėraščių knygą „Eilėraščiai“. 2013 m. sudarė atsiminimų knygą apie gydytoją pulmonologę med. daktarę Palmirą Butkienę „Palmira“. Šiuo metu paruošta spaudai atsiminimų knyga „Rašau sau“.