Lapkričio 30 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo – muziejaus galerijoje buvo pristatyta instaliacija „Disonansai. Lietuvos diplomatų politinė egzilė sovietinės okupacijos metu“.

Projektas „Disonansai“ Muziejaus galerijoje vyks iki gruodžio 31 d.

Vaizdo instaliacijos autorė ir režisierė Aušra Lukošiūnienė.

Montažo režisierė Ignė Narbutaitė.

Garsas – Ignė Narbutaitė ir Julius Grigelionis.

Kvepalus Pour Diplomates šiam renginiui sukūrė kvapų menininkas Aistis Mickevičius.

Lietuvos istorija atidengia vis naujų „pilkųjų dėmių“. Muziejuje pristatomoje instaliacijoje suteikiama unikali galimybė – išvysti keturis išlikusius, buitine kamera filmuotus Lietuvos diplomatų gyvenimo kadrus.

Kaip atskiri epizodai jie bus matomi ir girdimi ant muziejaus galerijos sienų, apsupti autentiškų to meto daiktų. Patirsite iki šiol menkai žinomas iškilių Lietuvos diplomatų ir intelektualų gyvenimo akimirkas politinėje egzilėje, prasidėjus sovietinei bei nacistinei okupacijoms.

Unikaliuose kadruose atsispindi Lietuvos intelektualų gyvenimo akimirkos atskirtyje nuo Lietuvos. Išvysime tokias iškilias asmenybes, kaip poetus Oskarą Milašių ir Jurgį Baltrušaitį vyresnįjį, Joną Aistį, pirmosios Vyriausybės vadovą Augustiną Voldemarą, Petrą Klimą, Antaną Liutkų bei kitus politinius veikėjus.

Taupant juostą, filmuota trumpais kadrais, taupant kino juostą. Daugelį šių kadrų užfiksavo Petras Klimas – Lietuvos diplomatas, teisininkas, publicistas, užsienio reikalų ministras ir Vasario 16-osios akto signataras. Archyviniai kadrai apima daugiausiai XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio laikotarpį.

1940 metai Lietuvos diplomatams užsienyje buvo lemiami – Lietuva tampa okupuota sovietų, o į Prancūziją įžengia nacistinės Vokietijos kariai. Lietuvos ambasada Paryžiuje yra uždaroma, jos darbuotojai lieka be tėvynės, be darbo ir be galimybės sugrįžti namo, į Lietuvą. Archyviniai kadrai kontrastuoja su tuo metu pasaulyje vykstančiais procesais – čia rodomas Petras Klimas, vis dar laisvas ir nepalaužtas kalėjimų, sniege žaidžiantys vaikai Paryžiuje, paskutinės Vasario 16-osios paminėjimas, saulėti kadrai iš Villa America bei Kalėdos Lozoraičių šeimoje. Trumpuose, tačiau iškalbinguose fragmentuose atsispindi tuometinių žmonių balansavimas tarp liūdesio ir vilties.

Vaizdo archyvus išsaugojo ir juos pasakojimais papildė Perkūnas Liutkus, Antano Liutkaus sūnus. Jo tėvas 1936 metais buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje atašė, o 1938 m. buvo pasiuntinybės antrasis sekretorius ir prekybos skyriaus vedėjas.

Perkūnas Liutkus pasakoja, jog prasidėjusus karui ir sovietams užėmus Baltijos šalis, diplomatams davė dvi dienas susirinkti daiktus ir grįžti į namus, bet, rodos, beveik niekas negrįžo. Kad nekiltų diplomatinė įtampa, Lietuvos diplomatų buvo paprašyta iš Paryžiaus pasitraukti į Pietų Prancūziją. Būtent čia, Villa America, buvo parašytas ne vienas Lietuvai itin svarbus istorijos puslapis. Po Antano Liutkaus mirties vila atiteko jo vaikams. Perkūnui dabar yra 82 metai, jis iki šiol gyvena Žydrojoje pakrantėje. Nors ir gyvendamas svetur jis visuomet buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys. Tarp archyvinių kadrų pamatome ir trumpą Perkūno Liutkaus šių dienų portretą – sėdintį prie jūros ir rūkantį.

Egzilėje likusių diplomatų šeimos toliau gyvavo, kūrė, dirbo ir šventė, nuolat balansuodamos tarp liūdesio ir vilties. Paskutinės dalies archyviniuose kadruose matome Romoje švenčiamas Kalėdas StasioLozoraičio, Lietuvos diplomato, užsienio reikalų ministro, šeimoje. Prie stalo susirinkusi ne tik Lozoraičių šeima, bet ir Petras Klimas jaunesnysis (diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo sūnus, ilgametis aktyvus Prancūzijos lietuvių bendruomenės narys) ir jo žmona. Šventė spalvinga, su šypsenomis, tačiau kartu ir perpildyta liūdesio, nežinomybės bei ilgo laukimo. Fone – radijo stotis „Amerikos balsas“ iš Vašingtono. Prie stalo visi prisiminė Lietuvą, įsivaizduodami nepriklausomą tėvynę kaip tolimą kalno viršūnę.

Dėl sovietinės okupacijos šie archyviniai kadrai daug metų negalėjo išvysti dienos šviesos… Pagaliau dabar jie leidžia dar kartą prisiminti šią istorijos tragediją ir pažvelgti į iškilias Lietuvos asmenybes kitame kontekste – apsuptus kasdienybės, džiaugsmo bei nerimo svetimoje šalyje, slapta besiviliančius, kad kažkada dar galės sugrįžti į laisvą Lietuvą.

Vienas iš renginio segmentų – su šiuo tragišku laikotarpiu susijusių diplomatų, jų šeimos narių, artimųjų, draugų ar bendražygių susitikimai ir pašnekesiai prie arbatos puodelio Marijos ir Jurgio Šlapelių namų svetainėje.

Nuotraukos iš prisiminimų vakarų:

gruodžio 1 d. – su Karolina Paliulis (bus greitai įkeltos);

gruodžio 2 d. – su Ginte Damušyte: