Sausio 20-25 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje buvo eksponuojama menininko Sigito Milkevičiaus (1982-2014) drabužių kolekcija „QR kodai“.
Pristatyti menininką – būtent menininką, nes Sigito Milkevičiaus kūrybą sunku įvardyti vienareikšmiškai, kartais nėra lengva. Kaip ištraukti tą gyvenimo koncentratą, kuris atspindėtų menininko esybę? Diplomuotas mados dizaineris, tapęs įdomius paveikslus studentas, pradėjęs gilintis į tekstilės mokslo subtilybes VDA magistrantūroje, stilistas, kirpėjas profesionalas… Parodoje pristatoma jau gavus mados dizainerio diplomą, papildyta kolekcija QR_LT, kūrybiniai ir studijų metų darbai ir ieškojimai.
Sigitas norėjo šios parodos, kaip paskutinio savo darbo – kolekcijos QR-LT įprasminimo, vietą pasirinko pats – ne kartą lankėsi Marijos ir Jurgio namuose-muziejuje, o vasarą net išgavo darbuotojos pažadą, kad galės daryti parodą.
Deja, autorius apie kūrybą nekalbės – Jo netekome 2014 m. lapkričio 15 d. Tačiau parodos koncepciją ir žodžius, kurie atspindi visą Sigito asmenybę, jis padiktavo pats. Susiruošus skaityti bakalauro baigiamojo darbo – kolekcijos QR_LT aiškinamąjį raštą, pirmiausia į akis krito ši citata: “Specialiai šiai kolekcijai buvo sukurti QR kodai, siuvinėjami ant lininių megztinių. Autorius pasirinko šias pamatines bendražmogiškąsias vertybes – MEILĖ, DARBŠTUMAS, IŠMINTIS, VIENYBĖ, PASIAUKOJIMAS, ATKAKLUMAS, TOLERANCIJA, LAISVĖ…” Šios pamatinės vertybės, kurių svarbiausia – Meilė – Sigito gyvenimo ir kūrybos esmė. Kiekvienas Sigito darbas persmelktas pirmiausia meilės ir ją lydinčio gerumo. Apie jo darbštumą ir kruopštumą ne tik akademijoje sklido legendos, išmintis lydėjo kiekvieną sprendimą, vienybė buvo svarbi kiekvienos draugystės ar bendrystės dalis, pasiaukoti dėl artimo galėjo bet kokioje situacijoje, bet kuriuo paros metu, atkakliai siekė bet kurio užsibrėžto ir pagal savo metodiką pagrįsto tikslo, tolerancija buvo vienas svarbiausių šio menininko bruožų, o laisvė – tiek asmens, tiek šalies ar tautos, jo nuomone buvo privalomoji duotybė.
1 Kor 13 Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.