Kartais parodų atidarymai ir/ar reflekcijos apie juos virsta atskiru meno kūriniu. Dalinamės Lijanos Aleliūnės, „Lilium parfum“ kvepalų kūrėjos jausenomis po Vytautės Jankūnaitės parodos TAŠKAS atidarymo ir keletu Ginos Bei nuotraukų.

Nors aš ją pavadinčiau „Pradžioje buvo žodis“ (Evangelija pagal Joną). Ir jis liko. Žodis čia nėra tik kalba. Logos reiškia ir prasmę, tvarką, kūrybinį principą.

Šioje parodoje greta objekto, metalo, formos, blizgesio (tarsi atsisakant jo ir vėl kviečiant) man svarbiausias buvo žodis – trumpas, tikslus, kartais skaudus. Žodis, lydintis eksponatą, kaip paaiškinimas, gal labiau kaip įvykis. Vedantis į gylį. Kaip susidūrimas.

Kalba įtraukta neatsitiktinai. Man žodis yra viskas, tai ne neutralus informacijos perdavimo įrankis. Ji veikia kaip psichologinis veidrodis. Kaip riba, kurią peržengus nebeįmanoma likti nuošalyje. Kaip yra sakiusi mano dėstytoja prof. Jolanta Zabarskaitė: „Mąstymas ir kalba yra visiškai neatsiejami dalykai… neturėdamas žodžio, neišreikši minties.“ Kalba ne tik aprašo tikrovę – ji ją kuria, formuoja mūsų mąstymą, santykius ir net emocines reakcijas. Tai, ką įvardijame, įgyja svorį. Tai, kas lieka neištarta, kaupiasi kūne.

Vytautės kūriniai tarsi iš dviejų dalių, tekstai nėra fonas. Jie aštrūs, lakoniški, kartais nepatogūs – lyg nutylėtos vidinės mintys. Nepasakančios, ką jausti. Sukuriančios sąlygas pajusti, atsiverti. Ir būtent šioje vietoje žodis tampa patirties forma.

Neatsitiktinai ši erdvė tapo psichologiškai itin intensyvi (kaip būna išmelstos vietos, ši vieta – išjausta). Manau, kad paroda – išveika autorės darbo „Jaunimo linijoje“, kur žodis yra vienintelė pagalbos forma, kur kalbėjimas – išlikimo būdas. Neatsitiktinai dauguma parodos atidarymo svečių – iš šios bendruomenės. Nebylus susitarimas tvyrojo ore: čia galima būti tikru, apsinuoginusiu ir be kaukių.

Ir tai įvyko. Renginys virto procesu. Pokalbiai mezgėsi gilūs ir jautrūs: apie baimę, kaltę, gėdą, pyktį, vienatvę, pasaulis griuvo į šipulius, vėl kėlėsi ir taisėsi. Buvome ne kaip žiūrovai, o kaip dalyviai. Kai kurie liko ilgai… Kai kurie pravirko… Kai kurie tylėjo. Kaukės krito ne pagal iš anksto numatytą scenarijų – šioje erdvėje jos tiesiog nebeveikė.

Tai priminė performansą, nesuplanuotą, be aiškios pradžios ar pabaigos. Pagrindinis veiksmas vyko ne salėje, o viduje – kur kiekvienas žodis, perskaitytas ar ištartas, galėjo tapti lūžio tašku.

Šioje parodoje juvelyrika nebando „papuošti“. Ji veikia kaip tarpininkas tarp vidinės būsenos ir išorinio pasaulio. Kaip objektas, kuris leidžia išbūti su tuo, kas paprastai lieka neįvardyta. Tai nėra saugi patirtis. Bet ji – tikra.
Ir galbūt todėl taip svarbu, kad pradžioje čia buvo žodis. Ne tam, kad paaiškintų. O tam, kad atvertų.

Sekmadienį grįžau į parodos erdvę, nes jaučiausi tarsi kažką palikus. Grįžau susitikti su savo vidiniu kritiku ir pasėdėti rūsyje vienai prieš Ginos Bei fotografiją, pastovėti prie taškų žemėlapio (gal labiau jausmų žemėlapio), paskaityti Vytautės sentencijų ir pažiūrėti į akis… Ačiū, Vytaute Jankūnaite.

Štai jos, nuginklavusios mane visiškai:
– „Kokių šarvų mums reikia, kad pasijaustume saugūs savo pačių baimėse?“
– „Mes visi mokame šią kalbą – gniuždyti tyliai, lygiai, tvarkingai. Tai smerkimasis, kuriame nelieka vietos žmogui, tik begalinė eilė tų, kurie turi ką išspausti.“
– „Mes ieškome šviesos ten, kur ji užgesus. Tai būsena, kai tavo meilė ir gyvybė tau nepriklauso.“
– „Žodžiai neturi svorio, kol jie neištarti. Išėję iš burnos, jie tampa materialūs – šalti, juodi ir sunkūs. Mes vemiame nuomonėmis, kritika ir nuosprendžiais, net nepastebėdami, kaip skandiname kitą. Tai prabanga būti žiauriam.“
– „Mes ieškome savęs kitų akyse. Norim būti jų pamatyti, bet liekam nepažinti.“ (Lijana Aleliūnė)

Parodą aplankyti galite iki kovo 1 d.

Įkeliame dar vieną pasidalinimą apie užburiančią V. Jankūnaitės parodą muziejaus galerijoje. Savo įspūdį – patyrimą – istoriją papasakojo žinoma Lietuvos menininkė Jūratė Stauskaitė. Kviečiame paskaityti „7 meno dienose“.