Dr. J. Basanavičius – 1918 m. vasario 16-osios signataras, aktyvus visuomenės veikėjas, tautos patriarchas, kuris drauge su dvidešimčia Lietuvos Tarybos narių prisiėmė didžiulę atsakomybę kurti nepriklausomą valstybę. Atsakomybę pasirinkti laisvę, žinodami, kad kiekvienas žingsnis reikalaus begalinio atsidavimo bei pasiryžimo.

K. Siparis pasirinko netikėtą traktuotę – parodė J. Basanavičių ne kaip neliečiamą įžymybę, bet paprastą žmogų su savo pomėgiais, sveikatos problemomis, meilės ir netekties išgyvenimais, žmogišku įžeidumu, savikritiškumu. Žiūrovai juokėsi, sielvartavo, stebėjosi drauge su gyva asmenybe.

Taip jau sutampa, kad dr. J. Basanavičiaus ir jo mylimos žmonos Gabroelės Eleonoros Mol-Basanavičienės mirties dienos taip pat vasario 16 d. Tad Šlapelių svetainės kampe kabanti Vilniaus skautų vėliava priminė ne tik ir šioms dienoms aktualų šūkį „Budėk“, bet ir tai, kad šia vėliava skautai pagerbė dr. J. Basanavičių jo laidotuvėse.

J. Basanavičiaus gyvenimo akimirkų pasakojimai buvo paįvairinami baritono Remigijaus Gabšio ir akomponiatorės pianistės Linos Giedraitytės muzikiniais intarpais: lietuvių bei Vakarų Europos kompozitorių prasmingais kūriniais.

Šis vakaras ne veltui vyko būtent Marijos ir Jurgio Šlapelių namų svetainėje. Čia rinkdavosi lietuvybės puoselėtojai, kurie giliai širdyje brandino nepriklausomybės idėją. Jei ne šaukimas tarnystei kariuomenėje, matyt, ir J. Šlapelis būtų Nepriklausomybės signatarų gretose.