VII tarptautinė meninės knygrišystės paroda „Knyga/Book“

VII tarptautinė meninės knygrišystės paroda „Knyga/Book“

Spalio 16 d. muziejaus galerijoje atsidarė VII tarptautinė meninės knygrišystės paroda „Knyga/Book“. Paroda skirta Kristijono Donelaičio poemai “Metai” aktualizuoti ir populiarinti, skleidžiant pasauliui žinią apie rašytojo įnašą į europinės literatūros istorijos lobyną.

Paroda yra meniniam knygų įrišimui skirto tarptautinio projekto, kuris Vilniuje prasidės kūrybinėmis dirbtuvėmis, dalis ir jau buvo pristatyta Helsinkyje (Suomija), Stokholme (Švedija).

Keliaujančios parodos kolekcijoje – vienetinių meninių įrišų rinkinys, sukurtas žinomų Estijos, Latvijos, Kanados, Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir Lietuvos menininkų, reprezentuojantis šiuolaikinės knygrišystės meno tendencijas ir technologinius pasiekimus. Pirmą kartą lietuvių knygrišystės parodų praktikoje dalyviai panaudojo poemos „Metai“ tekstą, atspausdintą ant prancūziško „Apches expression velour“ 120 g/m2, 100 % medvilnės popieriaus.

Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje eksponuojamą knygų kolekciją papildys Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos moksleivių sukurti K.Donelaičio poemos “Metai” knygų įrišai. Specialiai projektui išleistas papildomas knygos tiražas.

Paroda veiks iki spalio 30 dienos.

Parodos dalyviai:

TIINA PISANG, RENE HALJASMAE (ESTIJA), CLAUDIA WEGMANN, ELINA LUNDAHL, TARJA RAJAKANGAS (SUOMIJA), MARIA SOTERIADES (KANADA), LORE HUBOTTER (VOKIETIJA), ZITA KREIVYTĖ, AUDRONĖ SELSKAITĖ, RELITA MIELĖ, AUŠRA PETROŠKIENĖ, REGINA ANDRIULAITYTĖ (LIETUVA), LOLITA KATKOVSKA, ILIZANE GRINBERGA, VALDA OZOLA, INTA PUTNIKA-CIRULB, AIVA BUMBURE, DACE PAŽE, INGA GALVANE, LIENE ELTERMANE (LATVIJA).

Iliustracijas K.Donelaičio Metams sukūrė ARCADI GREENMAN (IZRAELIS), BIRUTĖ STANČIKAITĖ, UGNĖ ŽILYTĖ, JONAS ČAPAS, BIRUTĖ ZOKAITYTĖ (LIETUVA).

Jolitos Liškevičienės parengtas tekstas apie K. Donelaičio „Metų“ šimtametę įvaizdinimo istoriją pabrėžia, kaip tvirtai sukalti kultūros pamatai leidžia gimti įvairioms iniciatyvoms ir naujoms vaizdinėms interpretacijoms. Kviečiame paskaityti:

„Knygrišystės menas – senoji dailės šaka, jau turinti daugiau kaip 500 metų istoriją. Nuo XX a. pradžios nuo pramoninės dailės atsiskyrusi rankų darbo knygrišystė šiandien turi elitinės, išskirtinės dailės šakos statusą, kuris reprezentuoja amatą ir meistrystę apjungdamas ją su daile ir dizainu. Tik meninės knygrišystės dėka knyga tampa vienetiniu meno ar dizaino objektu, išlaikančiu būtiną knygrišio priesaiką knygai – funkcionalumą – įrišti ir ją apsaugoti. Šis amatas ir jo tradicijų puoselėjimas yra kiekvienos šalies garbės reikalas, o tarptautinis bendradarbiavimas – viena iš svarbių šio amato rišamųjų grandžių. Parodos, simpoziumai ir kūrybinės dirbtuvės yra tapusios knygrišių bendruomenės jungiamuoju elementu, o pasiekimai ir kūriniai – reprezentuoja šios dailės srities išskirtinumą.

2016-ųjų metų VI-osios tarptautinės meninės knygrišystės parodos akcentu tapo Donelaitis ir jo literatūrinis epas – Metai. Pradžioje trumpai priminsiu Kristijono Donelaičio poemos reikšmę ir jos įvaizdinimo istoriją Lietuvoje. Donelaičio Metų poemos prasmės įvaizdinimas buvo pradėtas Nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmasis reprezentacinis Metų leidimas buvo parengtas Kaune (1940 m.). Iliustracijos buvo užsakytos tuomet dar jaunam, talentingam Paryžiuje grafiką studijuojančiam dailininkui Vytautui Kazimierui Jonynui (1907–1997), kurias jis raižė maždaug trejetą metų ant kieto buko medienos, reikalaujančios itin įgudusios rankos. Iliustracijomis išryškintos kelios poemai būdingos temos, tarp kurių svarbiausia – valstiečių gyvenimas XVIII a. II pusės Mažojoje Lietuvoje – darbai, šventės, kasdienė aplinka. Jos kūrė idealizuotą Mažosios Lietuvos paveikslą, tarsi suteikė žiūrovui prisilietimo prie Donelaičio laikų tikrovės įspūdį. Šis leidimas laikomas vienu iš svarbiausių, nes pirmą kartą iliustruotas originaliomis iliustracijomis ir išleistas gera poligrafine kokybe. Būtent šis reprezentacinis Metų leidimas vizualiai perteikė amžininkų požiūrį į Donelaičio poemą kaip nacionalinės klasikos veikalą, įkūnijantį lietuviškosios tapatybės dėmenį – valstietiško mentaliteto ir kultūros pagrindus, sąlygotus artimu ryšiu su gamta. Žymiausias nepriklausomos Lietuvos knygrišys Tadas Lomsargis (1905–1942), savo kūryboje naudojęs geriausias medžiagas ir įrišdavęs tik išliekamąją vertę turinčius kūrinius, paliko du šios knygos įrišus. Vienas jų priklausė knygos iliustruotojui ir dabar saugomas Druskininkuose jo vardo galerijoje. Knygos viršelis dekoruotas kukliai, tik šrifto įspaudais: ant šviesiai rudo marokeno laibu ir išdidintu šriftu užrašytas knygos pavadinimas, dešinėje, per vidurį įspaustas autoriaus vardas ir pavardė, akcentuojant tik ritmiškai pasikartojančias dvi apvalias „o“ raides. Didesnis dėmesys kreipiamas į viršelio vidinius lapus, vieną dekoruojant šiaudais, kitą – marmuriniu popieriumi, o bloko viršų paauksuojant, taip sukuriant kuklią, bet išlaikytai prabangią skirtingų medžiagų ir stiliaus vienovę.

Lietuvą giliau apėmęs sovietinis režimas reikalavo naujų akcentų: nors pats Donelaičio tekstas nekėlė didesnių problemų, tačiau iliustracijoms reikėjo patobulinimo. 1956 m. pasirodė naujas reprezentacinis knygos leidimas su grafiko Vytauto Jurkūno (1910–1993) lino raižiniais, kuriuose dar stipriau buvo akcentuojamos aktualios socialumo idėjos – tarsi Donelaitis skaitomas per valstiečių kasdienybės prizmę, paryškinant socialinių konfliktų ir skriaudos motyvus. Akivaizdu, kad Jurkūnas iš esmės tik sustiprino klasinius valstiečių ir ponų skirtumus, tad jo personažai įgavo tam tikro karikatūriškumo. 1957 m. Jurkūnas už šias iliustracijas buvo apdovanotas sovietų Lietuvos valstybine premija, o jo pateikta vaizdinė poemos interpretacija buvo laikoma pavyzdine ne tik Sovietų Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Jurkūno iliustracijas gerai suprato ir skaitytojai, jos buvo vertintos kaip teksto pakaitalas: sukurti vaizdai galėjo būti skaitomi ir be teksto, o naratyvas jose įgavo savo pasakojimo seką, neapribotą literatūrinio siužeto, tai buvo įtvirtinta per daugelį knygos pakartojimų, interpretacijų ir sekinių. Šis leidimas taip pat sulaukė ne vieno meninio įrišo. Kaip pastebėjo P. Subačius „daugeliui XX amžiaus antroje pusėje namų bibliotekėlėje turėjusių Metus, Donelaitis buvo fotografijų albumų ir diplomų dirbtinės odos viršeliuose kaimynas, laikomas specialioje vietoje, nes netilpo į standartinę knygų lentyną. Vien tai išskyrė poemą iš kitų literatūros veikalų, bylojo apie jos reikšmę ir ypatingą klasiko statusą“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę radosi keletas iniciatyvų naujai interpretuoti Metų tekstą. 2014-aisiais buvo pristatyta Lietuvos grafiko Šarūno Leonavičiaus sukurta individuali Donelaičio Metų interpretacija (Vilnius: Artseria, 2014). Savo viziją jis realizavo per panoraminį pasakojimą: kūriniuose naratyvą perteikė besisukančios spiralės principu, čia iliustruojamas ne vienas siužetas, bet ištisas grandininis vyksmas. Būdamas grafiku, savo išraiškai pasirinko tapybą, tačiau ir joje išliko grafiku, daug dėmesio skirdamas piešiniui, naudodamas monochrominę spalvinę gamą ir tik tamsos niuansais perteikdamas Metų ciklą. Jis neatsisakė menininko–tyrėjo vaidmens, didelį dėmesį skirdamas autentiškoms detalėms, Donelaičio gyvento laiko dvasiai, tik grafiniuose piešiniuose dailininkas sužibo kaip grafikos technikos virtuozas, keliais štrichais perteikiantis ne siužetą, bet nuotaiką.

2014-uosius metus Lietuvoje paskelbus Donelaičio metais radosi daug kitų kultūrinių iniciatyvų, skatinusių permąstyti, įvertinti, adaptuoti ir naujai interpretuoti šį Donelaičio kūrinį. Pasirodė daug naujų parodų, knygų, vertimų, tyrimų, jo kultūrinės reikšmės įvertinimų, buvo išleista pirmoji knygos leidimo faksimilė. Galima sakyti, kad VII tarptautinė meninės knygrišystės paroda „Knyga/ Book“ – yra vienas iš tokių Donelaičio metų renginių. Šiame parodos kataloge yra pristatomi 28 parodos dalyviai, pateikę ir įgyvendinę Metų įrišų meninę viziją. Parodos organizatorė ir knygrišė Aušra Petroškienė šiai progai parengė ant aukštos kokybės medvilninio popieriaus atspaustus Donelaičio poemos lankus. Jaukaus nedidelio kvadrato formos knygos formatas (15×15 cm) ir lengvino, ir sunkino užduotį menininkams. Įrišti knygą į nedidelį formatą yra nesunki užduotis šio amato profesionalams, tačiau prisitaikyti prie poemos – užduotis ne iš lengvųjų. Pirmiausia reikia suvokti tekstą, taip pat žinoti jo meninę tradiciją, sekti ja arba priešingai – jos visai atsisakyti. Žvelgiant į lietuvių kūrėjų darbus, matyti, kad daugumas lietuvių knygrišių tarsi sekė jau nusistovėjusiu dailės kanonu, rinkdamiesi įrišui „archaines“, natūralias įrišimo medžiagas, gamtines odos spalvas, kitus dekoro elementus ar simbolius, pavyzdžiui, vyžuotų valstiečių įvaizdis ryškus Audronės Selskaitės ar varpos įspaudas Ramutės Toliušytės įrišuose. Ypatingai savo archaika išsiskiria Leonoros Kuisienės darbas, tarsi knyga būtų ištraukta iš seno rūsio, aplipusi lapais ir užmaršties dulkėmis. Drąsus Relitos Mažuolytės „kokonas“, slepiantis savo apvalume besikeičiančių metų ciklą. Kiek netikėtas ir estų dailininkės Tiinos Pisang įrišas į siuvinėto ąžuolo kietviršius, dar papuoštas ir siuvinėtomis iliustracijomis. Dauguma užsieniečių kūrinių išsiskiria laisva Donelaičio knygos turinio interpretacija ir drąsia forma, pavyzdžiui, vokiečių dailininkės Lore Hubotter pasirinktas minkštas įrišimas į plastiką ar estų knygrišio Rene Haljasmae trispalvis derinys, pritaikytas prie dabartinio šalies įvaizdžio ir nesusaikstytas su jau įaugusiu Donelaičio vaizdiniu kanonu. Šios parodos kūriniai rodo, kad šiuolaikiniai knygrišiai lengviau eksperimentuoja ir laisviau interpretuoja tradicijas, nebijo nusižengti funkcionalumui, kūryboje ryškūs kontrastai, aštresnės formos, drąsesni medžiagų ir stiliaus deriniai.“

Jolita Liškevičienė

Spalio 22 d. muziejuje vyko meninės knygrišystės kūrybinės dirbtuvės „Amato kultūros tradicija“. Dalinamės nuotraukomis iš renginio: