Šiemet švenčiamas Jurgio Šlapelio 150-ąsias ir M. Šlapelienės lietuvių knygyno 120-ąsias metines mini ir Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, parengusi plačią ir informatyvią virtualią parodą.

Parodoje pateiktų eksponatų gausa ir unikalumas išties stulbina!

Mes galime tik pavydėti tokių autentiškų laiškelių, raštelių, užrašų, leidinių, nuotraukų bei įvairių dokumentų, kuriuos žiūrint ir skaitant muziejaus darbuotojams iš jaudulio ima virpėti pirštai. Kokie turtai, kokios vertybės! Tai juk mūsų istorijos liudijimai iš pirmų lūpų, iš pirminių šaltinių!

Gali kilti klausimas – kodėl gi tokie eksponatai saugomi ne muziejaus rinkiniuose? Juk muziejuje kaupiama viskas, kas susiję su Šlapeliais – patys įvairiausi jų gyvenimo ir veiklos artefaktai. Tačiau sovietmetis muziejui, kaip ir visai mūsų tautai, paliko savo žaizdas ir randus.

Likimas buvo palankus Marijai Šlapelienei, leidęs likti gyventi savo nacionalizuotų ir „komunalka“ paverstų namų kamputyje. Daugybės šviesių žmonių dėka buvo išgelbėta ir dalis knygyno leidinių, dokumentų ir daiktų. Marijos Šlapelienės butas buvo tapęs saugykla, nuo grindų iki lubų pritrombuota vertingiausių Lietuvos istorijos artefaktų.

Ir ne veltui Marija gūdaus sovietmečio laikais buvo parašiusi testamentą ir išreiškusi savo valią, kad jos namai, su visomis knygomis, baldais ir paveikslais, taptų visiems žmonėms prieinamu muziejumi. Dabar jau žinome, kad tas stebuklas įvyko.

Tačiau kuomet 1977 metais Marija Šlapelienė iškeliavo Anapilin, jos testamento vykdytoja dukra Gražutė Šlapelytė-Sirutienė atsidūrė visiškoje nežinioje. Ką daryti su šiomis vertybėmis, kaip jas išsaugoti? Gražutė puikiai žinojo sovietų istorijos ištrynimo ir sunaikinimo metodus.  Todėl po mamos mirties, kiekvieną kartą iš JAV atvykus į Lietuvą, bandė skirtingose vietose „iškaišioti“, paslėpti, išsaugoti šeimai priklausiusias vertybes. Taip atsirado Šlapelių fondai Vilniaus universiteto bibliotekoje, Mokslų Akademijos bibliotekoje, tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Nacionalinėje bibliotekoje, Nacionaliniame muziejuje.

Be jokios abejonės, buvo gelbėjami patys vertingiausi daiktai, dokumentai, spaudiniai, nuotraukos. Ir jie išliko! Nebuvo sovietų sunaikinti! Todėl dabar muziejaus darbuotojai su baltu pavydu tyrinėja šių įstaigų rinkinius, ne retai rasdami tokių užuominų ar faktų, kurie verčia papildyti (o kartais – ir perrašyti) daug metų eksploatuotus naratyvus.

Reikšdami padėką Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai už išsaugotus turtus, siūlome visiems pasinaudoti galimybe į juos žvilgterėti.

Parodos  nuoroda: