Asmenybės

Jurgis Šlapelis

Rašant ar kalbant apie Jurgį Šlapelį dažniausiai yra pasitelkiami žodžiai – kalbininkas, pedagogas, žodynų sudarytojas, leidėjas, vertėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Ir retai kada yra užsimenama, kad šis žmogus buvo diplomuotas gydytojas. Šlapelis turėjo Maskvos universiteto medicinos mokslų diplomą, bet gydytoju nedirbo – savo veiklą skyrė lietuvių kalbai, kultūrai ir visuomenės reikalams. „Šlapelis apsisprendė ne mediciną, bet literatūrą puoselėti“, – vėliau atsiminimuose apie savo vyrą rašė Marija Šlapelienė*. Dirbti tai, kas būtų naudingiausia savo tautai – toks apsisprendimas nebuvo retenybė tarp XIX a. pabaigos–XX a. pradžios inteligentijos. Šlapelis nuo ankstyvos jaunystės kovojo dėl lietuvių teisių iš pradžių carinės Rusijos, o vėliau lenkų okupuotame Vilniuje. Ypatingai reikšmingos ir vaisingos buvo jo pastangos sulenkėjusiame Vilniuje ir Vilniaus krašte išlaikyti, puoselėti ir gryninti lietuvių kalbą. Reikalingiausių žodynų bei vadovėlių rengimas ir leidyba, grožinės literatūros vertimai, visuomeninis darbas įvairiose organizacijose ir draugijose, pedagoginė veikla ir nuolatinis triūsas auginant lietuvių kalbą – dešimtys tūkstančių kortelėse užrašytų žodžių, begalės pavyzdžių iš įvairiausių Lietuvos vietovių… Universitete filologijos nestudijavęs Šlapelis į lietuvių kalbą savarankiškai gilinosi visą gyvenimą, o būdamas apdovanotas ypatinga kalbine klausa ir pajauta, tapo autoritetu didžiausiems savo meto kalbininkams. Po 1904 m., kuomet panaikintas spaudos draudimas, Vilniuje neišeidavo joks reikšmingesnis lietuviškas leidinys, kurio Šlapelis nebūtų perskaitęs ir pataisęs. Ir kiekvienas naujas lietuvių kalba atspausdintas žurnalas ar knyga, nesvarbu kur ir kokiu tiražu bebūtų išleistas, bent trumpam pakliūdavo į Šlapelių knygyną.

1876 m. balandžio 18 d. Galsiškių kaime, Kupiškio rajone, valstiečių Kazimiero ir Julijonos (Kavoliūnaitės) Šlapelių šeimoje gimė šeštas vaikas – Jurgis. Vaikų daug, žemės mažai – neketino tėvai savo vaikų į mokslus leisti, pakako pas daraktorių išmokinti skaityti. Bet jauniausias Jurgis, brolio Jono raidžių pamokintas, labiau negu kiti vaikai domėjosi knygomis ir skaitydavo ką tik radęs. O rasdavo tėvų namuose, kad ir kaip caro valdžios draudžiamų, lietuviškų maldaknygių, giesmynų ir šventųjų gyvenimo aprašymų. Matydami jaunėlio gabumus ir neeilinę atmintį, tėvai nutarė Jurgį leisti į mokslus. Vieną rudenį puikiai užderėjus linams netikėtai atsirado atliekamų pinigų mokslui. Ir išvežė Šlapeliai sūnų į Jelgavos (tada Mintaujos) gimnaziją. Jurgis išlaikė egzaminus tiesiai į antrą klasę ir visais metais buvo geriausias mokinys. Tuo metu gimnazijoje dirbo Jonas Jablonskis – dėstė graikų ir lotynų kalbas. Jis priėmė Jurgį gyventi savo namuose. Jau tada pastebėjęs Šlapelio gabumus kalbai visaip jį skatino, ugdė, parūpindavo jam mokinių privačiom pamokėlėms. Čia, Jablonskio namuose, Jurgis susipažino su lietuvybės atgimimo veikėjais – Vincu Kudirka, kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu, taip pat su Liudvika Didžiuliene, kuri Mintaujoje buvo įkūrusi moksleivių bendrabutį ir globojo lietuvius gimnazistus. Mintaujoje besimokantis jaunimas buvo nusiteikęs labai patriotiškai ir priešiškai rusifikacijai. Tokių jausmų vedini gimnazistai 1896 metais atsisakė rusiškai kalbėti maldą prieš pamoką. Kelios dešimtys maištautojų buvo pašalinti iš gimnazijos. Vėliau daugelis sutiko melstis rusiškai, o keturi atkaklieji, tarp kurių Jurgis Šlapelis ir Antanas Smetona – pašalinti be teisės grįžti. Pašalintieji gimnazistai važiavo į Sankt Peterburgą ir kreipėsi į švietimo ministrą. Jis leido baigti mokslą gimnazijoje, bet Mintaujos gimnazijos vadovybė maištininkų nepriėmė.

Šlapelis visgi rado išeitį, kaip toliau siekti mokslo. Gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą jis ne tik išlaikė gimnazijos egzaminus eksternu, bet ir įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Bet ne anatomija labiausiai rūpėjo šiam medicinos studentui – čia studijuodamas jis papildomai lankė kalbos mokslo paskaitas ir mokėsi kelių užsienio kalbų, o atostogų grįžęs namo važinėjo po Lietuvos kaimus ir užrašinėjo kalbinę medžiagą bei tautosaką. „Šlapelis medicinos niekad nemėgo, buvo pasirinkęs ją studijuoti tik vykdydamas „Kūdikio“ draugijai*duotą pažadą – baigus mokslus grįžti gyventi ir dirbti Lietuvon. Su gydytojo profesija tai buvo įmanoma, su kitomis – beveik beviltiška“, – rašė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė apie savo tėčio pašaukimą2*

Studijų Maskvoje laikotarpis buvo audringas – prasidėjęs pasipriešinimas carizmui, studentų demonstracijos įtraukia ir Šlapelį. Jis platina draudžiamą spaudą Maskvoje gyvenantiems lietuviams, dalyvauja studentų politinėse akcijose, už ką pašalinamas iš universiteto, tardomas ir uždaromas į kalėjimą. Ir nors po kurio laiko Šlapelis priimamas atgal studijuoti, 1904 m. dėl studentų neramumų Maskvos universitetas kuriam laikui uždaromas.

1904 m. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą Vilnius tampa svarbiu kultūros ir knygų leidybos centru. Šlapelis grįžta į Vilnių, kur jo laukia daug neatidėliotinų darbų. Jono Jablonskio pakviestas jis bendradarbiauja dienraštyje „Vilniaus žinios“. Šlapelio iniciatyva įsteigiami lietuvių kalbos tobulinimosi kursai, kuriuos lanko ir Marija Piaseckaitė (1905 m. rugsėjo 4 d. tapsianti jo žmona).

Lietuviai ima steigti visuomenines, mokslo, kultūrines ir religines draugijas. Šlapelis vienas pirmųjų įstojo į 1907 m. susikūrusią Lietuvos mokslo draugiją, iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo renkamas į draugijos valdybą, o 1909 m. išrenkamas į komisiją vadovėliams leisti.

Bet svarbiausias to meto politinis įvykis – 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykęs Didysis Vilniaus seimas, reikalavęs Lietuvai autonomijos. Jurgis Šlapelis aktyviai dalyvauja Didžiojo Vilniaus seimo darbe, su kitais bendražygiais organizuoja ginkluotą pastato apsaugą.

Ypatingai svarbūs Šlapelio gyvenime buvo1906 m. – vasario 6 d. kartu su žmona Marija jis atidarė knygyną, kuris be pertraukos veikė 40 metų, per visas penkias Lietuvos okupacijas. Visus tuos metus knygynu rūpinosi Marija Šlapelienė – nuo kasdienio stovėjimo už prekystalio iki buhalterijos ir užsakymų tvarkymo, visą tą laiką ant jos pečių laikėsi knygyno buitis ir kasdienybė. Galėtume šių laikų sąvokomis įvardinti, kad Šlapelienė buvo knygyno administratorė ir komercijos direktorė, o Šlapelis – ideologas ir strategas. Knygyno leidybos reikalai, o jie įvairiais istorijos tarpsniais buvo ypatingai svarbūs, visada buvo Šlapelio rankose.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas ir iš karo, su gerokai pašlijusia sveikata, grįžo tik 1918 m., Rusijai ir Vokietijai pasirašius sutartį. Vilniuje laukė žmona su dviem dukrelėm ir begalė priedermių knygyne. Šlapelis pasineria į darbą – leidžia vadovėlius, platina knygas, rengia žodyną ir dirba knygyne, kuriame dabar retai pasirodo prastai besijaučianti žmona. Po metų gimsta sūnus Skaistutis.

Po kaizerinės Vokietijos okupacijos vos spėjęs įkvėpti nepriklausomybės oro Vilnius 1920 m. užimamas lenkų. Prasidėjo 19 metų trukusi Vilniaus izoliacija nuo Lietuvos. 1921 m. Šlapelis pakviečiamas mokytojauti Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur daugiau nei 10 metų dėstė lotynų, lietuvių kalbas ir Lietuvos istoriją. Mokiniams, kurių dauguma buvo iš kaimo, vykstant atostogų į namus, Šlapelis duodavo įvairių užduočių – rinkti tautosaką, užrašinėti vietovardžius, žinoma, kiekvienam ir knygų nepagailėdavo įdėti.

Dauguma vilniečių, lenkams okupavus Vilnių, išsikėlė į Lietuvą, kur gyvenimas ir darbo sąlygos buvo palankesni. Bet Šlapelis su šeima net nesvarstė kraustytis iš sostinės. Beje, nuo1927 m. Šlapelis buvo vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje. Jis jautėsi turintis likti Vilniuje ir tęsti taip reikalingą kultūrinį darbą.

„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį,“ – apie tėvą atsiminimuose rašė duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė.

Nepalūžo Šlapelis ir 1938 m., kai lenkai uždarė beveik visas lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas Vilniaus krašte. Po keturias savaites trukusios kratos knygyne ir namuose bei konfiskavus daugybę knygų, jau sunkiai sergančiam Šlapeliui ir jo žmonai iškeliama byla. Knygyno savininkai kaltinami nelegalių, t.y. Nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų, lietuviškų knygų platinimu, kvalifikuojant tai kaip priešvalstybinę veiklą. Istoriniai įvykiai sukasi kaip uraganas: lenkų ultimatumas Lietuvai, karo grėsmė, pogromai… Žinia, kad Vilnius grąžinamas Lietuvai, Šlapelį užtiko ligoninėje Kaune, kur jis buvo nuvežtas gydytis. Tačiau po kurio laiko parvežtas į Vilnių sveikatos jau nebeatgavo ir po kelių ligos priepuolių 1941 m. kovo 17 d. mirė.

Per kelis dešimtmečius atkaklaus pasišventėlio darbo Šlapelis sukrovė didžiulį palikimą lietuvių kalbai ir kultūrai. Per visą gyvenimą Šlapelis yra surinkęs begalę medžiagos lietuvių kalbos žodynui: didžiulė kartoteka žodžių, su kirčiais, priegaidėmis, gausiai iliustruota pavyzdžiais sudarė reikšmingą dalį vėliau Lietuvių kalbos instituto išleisto Didžiojo lietuvių kalbos žodyno.

Tikrai nedaugelis žino, kad Šlapelis yra pirmojo lietuviško tarptautinio žodyno autorius. Nedidelio formato „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“, išleistas 1906 m., buvo jo pirmoji filologinio pobūdžio knyga. Vėliau sekė keturkalbis „Lietuvių kalbos žodynas, išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai“, „Lietuvių ir rusų kalbų žodynas“, t. 1 (A–J), 1938 m. išleistas „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“, kuris buvo ypač plačiai naudojamas Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šlapelis suredagavo, sukirčiavo ir išleido Kristijono Donelaičio „Metus“, parengęs ir pabaigoje įdėjęs žodynėlį, paaiškinimus ir autoriaus biografiją, kartu su Jeronimu Raliu išvertė vertingų grožinės literatūros kūrinių: D. Defoe „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“, Harrietos Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelė“. Visi šie Šlapelio darbai ir nuopelnai yra niekaip neatsiejami nuo knygyno, kuriame su pertraukomis jis dirbo kartu su savo žmona Marija Šlapeliene.



* Visi Marijos Šlapelienės atsiminimai ir laiškai – iš Vlado Žuko knygos „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas“ bei „Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas“

* Slapta lietuvių mokinių draugija, 18901899 m. veikusi Mintaujos gimnazijoje

* G. Šlapelytė-Sirutienė „Vilnijos atgarsiai“. 

 

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Kiekvienas bent kiek besidomintis lietuvių muzikos istorija žino, kad Marija Piaseckaitė-Šlapelienė yra pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja. Kitą vaidmenį, labai svarbų visai lietuvių kultūros istorijai, ši moteris atliko daugiau negu 40 metų. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pirmoji knygininkė moteris, kurios knygynas Vilniuje buvo lietuvybės bastionas visų penkių okupacijų metais.

Marija gimė Vilniuje, 1880 m. birželio 5 d. Maištingą kraują ji ko gero bus paveldėjus iš bajorų kilmės tėvo Dominyko Piasecko, 1863 m. sukilimo dalyvio. Netekęs artimųjų ir turto jis įsikūrė Vilniuje, kur vertėsi medinių namų statyba. 1873 m. vedė Eleonorą Wojciechowską, su kuria užaugino 5 vaikus. Namuose buvo kalbama lenkiškai baltarusišku žargonu.

1900 m. Marija baigė kilmingų mergaičių gimnaziją (dabar ten Užupio gimnazija). Mergina turėjo gražų balsą ir giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore. Šios bažnyčios vikaras Juozas Ambraziejus buvo ypatingai aktyvus lietuvininkas, nelegalios Vilniaus „Dvylikos apaštalų“ draugijos narys, lietuviško elementoriaus autorius ir visuomenės veikėjas. Vėliau perkeltas į Šv. Jonų bažnyčią jis ten subūrė didžiausią Vilniuje chorą ir pakvietė Mariją dainuoti ir atlikti solo partijas. Bokšto gatvėje, Romerių namuose kunigo Ambraziejaus organizuojamuose „arbatvakariuose“ Marija susipažino su broliais Petru, Antanu ir Jonu Vileišiais, Jurgiu Šauliu ir kitais žinomais lietuvininkais, nulėmusiais jos kelią.

Kunigo J. Ambraziejaus iniciatyva buvo pradėti rengti lietuvių kalbos kursai. „Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“, – rašė Marija Šlapelienė atsiminimuose. Pirmieji užsiėmimai vyko Marijos tėvų namuose (dabar Saracėnų g. 16). Greitai pramokusi lietuvių kalbos ji pradėjo rašyti į lietuvių spaudą – Mažojoje Lietuvoje leidžiamą „Naujienų“ laikraštį. Pradeda formuotis ir Marijos pasaulėžiūra. „Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. (…) Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui (…) ji buvo platinama“.

Labai svarbi tolimesniam Marijos likimui buvo pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1903 m. mergina buvo pakviesta vasaromis padirbėti rašytojos tėvo bibliotekoje Puziniškyje. Čia suvažiuodavo to meto žinomi Lietuvos inteligentai – Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, Liudvika Didžiulienė ir kiti. Čia Marija pirmą kartą sutiko Jurgį Šlapelį. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jaunajai pagalbininkei daug pasakodavo apie visuomeninį darbą, žymesnius veikėjus. „Visa buvo nauja, įdomu. Tai buvo mano kultūrinio-visuomeninio darbo mokykla, čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“, – atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Ji taip pat atsimena, kad rašytoja dažnai, atsisėdusi prie pianino, prašydavo Mariją padainuoti ir ne kartą kalbino stoti į konservatoriją.

1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių Mariją pakviečia į Jono ir Petro Vileišių naujai steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną dirbti vedėja. Nedvejodama mergina tuoj pat pradeda darbą. „(…) Aš gavau knygyno antspaudą ir įgaliojimus kaip galima skubiau atgabenti iš visų leidyklų – vietinių ir užsieninių – lietuvišką literatūrą. (…) Greitu laiku jau knygyne buvo galima gauti įvairių knygų (…)“, – apie savo pirmąją knygininkės patirtį atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė. Po metų išėjusi iš Vileišių knygyno Marija (jau ištekėjusi už Maskvos universiteto Medicinos fakulteto paskutinio kurso studento Jurgio Šlapelio) nutaria steigti savo knygyną.

Šlapelienė savo vardu padavė prašymą Vilniaus gubernatoriui ir greitai gavo leidimą. Susiradę patalpą Dominikonų (tada Šv. Jono) gatvėje atpirko porą ten buvusių spintų ir du prekystalius. Pinigų Marija buvo truputį susitaupiusi ir šiek tiek gavo iš tėvų. Nusipirkę knygų 1906 m. vasario 6 d. atidarė knygyną, kuris iš karto tapo reikšmingu lietuvybės židiniu Vilniuje.

Panaikinus spaudos draudimą Marija aktyviai dalyvauja Vilniaus visuomeniniame gyvenime – „Vilniaus aušros“ draugijos ir kultūros draugijos „Rūta“ veikloje, vaidina mėgėjiškuose spektakliuose. 1906 m. rudenį  Vilniuje pradedama statyti pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“. Kompozitorius pakviečia Mariją Šlapelienę atlikti pagrindinę rolę jo operoje. Kadangi Šlapelienė tik prieš kelis mėnesius buvo susilaukusi savo pirmagimės Laimutės, M. Petrauskas leidžia Marijai repeticijas lankyti jai patogiu laiku. Operos „Birutė“ premjera sulaukia didelio pasisekimo. Bet visos Šlapelienės mintys, lūkesčiai ir ateities planai – Dominikonų gatvėje, lietuvių knygyne.

1909 m. gimsta antroji duktė Gražutė, po penkerių metų, 1914 m. pavasarį į pasaulį ateina ir trečiasis Šlapelių vaikas – sūnus Jurgiukas. Tais pačiais metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Šlapelis mobilizuojamas kaip karo gydytojas. Marija lieka viena – tęsia darbą knygyne ir prižiūri vaikus. Vienai jai tenka iškęsti ir skaudžią netektį – 1915 m. susirgęs miršta vos metukų sulaukęs sūnelis. Turės praeiti ketveri metai, kol Šlapelių šeima sulauks dar vieno sūnaus – Skaistučio.

Pasibaigus karui Šlapeliai toliau intensyviai darbuojasi knygyne, leidžia ir platina knygas. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, besikuriančioms lietuviškoms mokykloms ypač reikėjo vadovėlių, bibliotekoms knygų. Knygynas tampa ypatingu traukos centru.

Svarbi misija tenka Šlapelienės knygynui lenkų okupuotoje sostinėje. Čia ne tik slapta platinama draudžiama lietuviška literatūra. Knygyne lankosi lietuvių moksleiviai, Šlapelienė juos šelpia. Sunkiu laikmečiu pagalbos prašo įvairūs knygyno lankytojai, kartais ir rašytojai, dažnai pasidalinti naujienomis ir nuomone užeina visuomenės veikėjai. Šlapelių namai, ypač po Jono Basanavičiaus mirties, tampa lietuvių susibūrimo ir pasitarimų vieta, „užuovėja“.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šlapelienė lieka vienų viena, ne tik gedėdama mirusio vyro, bet ir ilgėdamasi vaikų. Visus tris vaikus karas nubloškė į Vakarus ir nežinia, kokie jų likimai. Tik po 10-ies išsiskyrimo metų ji gauna konspiruotą žinutę (bijant sovietų saugumo struktūrų represijų) iš giminių Lenkijoje, kad visi jos vaikai gyvi ir sveiki. Bet sovietiniame Vilniuje aplink Šlapelienę jokio spindulėlio, jokios prošvaistės: namai nacionalizuoti, knygynas, kuriame prasmingai dirbo – uždarytas. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš kartu…“, – rašė Šlapelienė savo atsiminimuose. Namai, kuriuose šeima laimingai gyveno – paversti sovietine „komunalka“, o Šlapelienei palikta tik pora kambarėlių, kur ji iki gyvenimo pabaigos gyveno dviese su savo tarnaite Apolonija ir begale kiekviename menkiausiame kampelyje prigrūstų knygų iš uždaryto knygyno.

Nežiūrint visų jai likimo skirtų išgyvenimų, Marija Šlapelienė liko savo mieste – savo Vilniuje, iš kurio niekada nepasitraukė, nepabūgo okupacijų, ištvėrė karo negandas ir artimųjų netektis. Nepalaužta ir tikinti Lietuvos laisve ji mirė sulaukusi 97 metų ir paliko testamentą, kad visa, ką ji daugelį metų rinko ir kaupė – išliktų jos namuose, kur būtų įkurtas muziejus.

Šlapelių vaikai

„Mes visi kartu buvome tokie laimingi, taip mylėjomės. Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais. Vaikai buvo prisirišę ir mylėjo, gerbė mus (…)“, –  apie savo šeimą atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė.

Šlapeliai susituokė 1905 m. Vilniuje ir beveik 20 metų gyveno Marijos tėvo jiems pastatytame name Saracėnų gatvėje. Ten gimė visi keturi jų vaikai: Laimutė, Gražutė, Jurgis ir Skaistutis. Užaugo tik trys – tėvo vardu pavadintasis berniukas mirė sulaukęs vos metukų, kuomet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šlapelis buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas.

Visi trys Šlapelių vaikai baigė aukštąjį mokslą – studijas Vilniaus universitete, kuris lenkų okupacijos metais buvo pavadintas Stepono Batoro universitetu. 1924 m., kuomet į universitetą įstojo pirmoji Šlapelių duktė Laimutė, jame buvo vos 6 lietuviai studentai – laisvieji klausytojai, o įstoti  į universitetą baigusiajam lietuvišką gimnaziją buvo sudaromos rimtos kliūtys.

Laimutė

Vyriausioji Šlapelių duktė Laimutė Elena gimė 1906 m. rugpjūčio 13 d. Būdama devynerių, 1915 m., ji įstojo į tik ką Vilniuje įsteigtą pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu. Ją baigusi, nuo 1924 m. studijavo Stepono Batoro universitete, iš pradžių matematiką, vėliau teisę. Dalyvavo Vilniaus lietuvių studentų sąjungoje, buvo viena iš jos steigėjų. 1929  m. įgijo teisės magistrės laipsnį ir netrukus ištekėjo už Kazimiero Graužinio, dirbusio Nepriklausomos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Kaune. Daugelį metų Laimutė talkininkavo jam einant Lietuvos chargé d‘affaires pareigas prie Šventojo Sosto Romoje. Vėliau, 1939 m. vyrą paskyrus nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Pietų Amerikai, išvyko į Buenos Aires, o Argentinai suspendavus diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis – į Urugvajų. 1947 m. šeima persikėlė į Montevidėjų, kur Graužinis ėjo ribotas diplomato pareigas. Gyvendama užsienyje Graužinienė organizavo šalpos darbą bei lietuvių visuomeninę veiklą, rinko paramą ir siuntas lietuvių tremtinių vaikams.

1962 m. mirus vyrui, pradėjo rūpintis persikėlimu į JAV. 1967 m. pavyko gauti teisę imigruoti ir 1968 m. įsikūrė Kalifornijoje, kur 20 metų pragyveno Santa Monikoje. Ten ir palaidota.

Laimutė Šlapelytė-Graužinienė, kaip ir visi kiti Šlapeliai, puikiai valdė žodį ir nuo jaunystės bendradarbiavo spaudoje. Gyvendama Lietuvoje ji rašė straipsnius Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalui „Jaunimo draugas“ ir Kaune leistam žurnalui „Motina ir vaikas“, vėliau bendradarbiavo Pietų Amerikos leidinyje „Argentinos laikas“. Laimutė iš prancūzų kalbos išvertė Emmos F. Angell Drake knygą „Kas kiekvienai moteriai žinotina“, kurią redagavo tėvas Jurgis Šlapelis, o 1933 m. išleido „Sakalo“ leidykla.

Graužiniai išaugino ir išmokslino tris dukras: Laimutę, Reginą ir Mildą.

Gražutė

Antroji Šlapelių dukra Gražutė Marija gimė 1909 m. lapkričio 29 d. 1927 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ji įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur studijavo filosofiją, lituanistiką ir polonistiką. Parašiusi darbą „Krikščioniškoji terminija Sirvydo Punktuose sakymų“ įgijo filosofijos magistrės laipsnį.

Kurį laiką su pertraukomis Švenčionių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas, Lietuvos geografiją bei Lenkijos istoriją.

Dar būdama gimnaziste Gražutė Šlapelytė aktyviai dalyvavo folkloro kuopelėje, vėliau priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, buvo Lietuvių mokslo bei Lietuvių kalbos draugijų narė. Dirbdama Lituanistikos institute Kaune ėjo Terminologijos komisijos sekretorės pareigas, vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, dirbo Žemės vardyno redakcijoje – savo filologinius gebėjimus teko panaudoti atkuriant sulenkintus Vilniaus krašto vietovardžius, pavardes, gatvių pavadinimus ir kitus terminus.

Antrojo pasaulinio karo išginta iš namų Gražutė Šlapelytė su vyru Aloyzu Siručiu gyveno Vokietijoje, o 1949 m. emigruoja į JAV, kur įsitraukė į žurnalistiką ir pradėjo aktyviai bendradarbiauti vietos lietuvių spaudoje.

Gražutė Šlapelytė-Sirutienė 1950 m. Čikagoje buvo viena iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų, ėjo daugybę įvairių atsakingų visuomeninių pareigų Čikagos skyriuje ir JAV Lietuvių bendruomenėje, organizavo lietuviško radijo valandėles.

Pradėjus JAV rengti ekskursijas į sovietinę Lietuvą, 1965 m. Gražutė pirmą kartą iš Čikagos atvyko į Vilnių ir po daugiau nei 20 metų susitiko su motina. Tai buvo jaudinantis pasimatymas, nuo kurio prasidėjo aktyvūs ryšiai su motina ir kultūriniu Vilniaus gyvenimu.

Šlapelienei mirus Gražutę užgriuvo rūpestis, kaip išsaugoti motinos palikimą. Tuomet, 1977 metais, sovietinės Lietuvos ateitis dar nerodė jokių laisvėjimo ženklų. Teko dalį Šlapelių kultūrinio palikimo perleisti Vilniaus universiteto Mokslinei bibliotekai ir įkurti Šlapelių fondą: čia buvo perduoti įvairaus pobūdžio leidiniai, vertingi ir reti rankraščiai, per ilgus metus sukaupta korespondencija ir kita medžiaga.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gražutei Šlapelytei-Sirutienei atsivėrė galimybė įvykdyti motinos jai paliktą testamentą – šeimos name įkurti muziejų.

Nors Gražutė mirė 2009 m. Santa Monikoje, amžino poilsio ji atgulė šalia tėvų ir savo vyro – Rasų kapinėse Vilniuje. 

 Skaistutis

Jauniausias Šlapelių vaikas Skaistutis gimė 1919 m. gegužės 29 d. Kaip ir abi jo sesės, baigęs lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į universitetą, kuriame studijavo matematiką ir chemiją. Buvo Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys, ekskursijų po Vilnių vadovas. Lietuvai atgavus Vilnių, įstojo studijuoti architektūros į Kauno universitetą. Atlikęs diplominį darbą – Vilniaus konservatorijos rūmų projektą – gavo inžinieriaus architekto diplomą.

1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos kelerius metus mokytojavo Vokietijoje, Tiubingeno lietuvių gimnazijoje, kur dėstė matematiką. Tuo pat metu Tiubingeno universitete studijavo filosofiją, buvo vienas iš akademinio jaunimo „Šviesos“ sambūrio steigėjų, priklausė lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai.

1949 m. atvykęs į JAV įsikūrė Čikagoje. Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau gavo architekto darbą. Vedė Gabrielę Milvydaitę-Eidimtienę, su kuria susilaukė dukters Rasos.

Skaistutis aktyviai dalyvavo „Santaros-Šviesos“ sambūryje, buvo vienas iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir aktyvus narys. Jo atlikti Lietuvos sienų žemėlapiai yra svarbūs priedai prie Z. Ivinskio ir J.Cicėno istorinių veikalų.

Skaistutis Šlapelis mirė 1961 m. ir buvo palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.